baròko dail
P. P. Rubens. Meilės sodas (aliejus, 1630–35, Prado muziejus Madride)
Ryškiausi baroko dailės bruožai susiklostė Italijoje. Derintos priešybės – iracionalumas ir misticizmas su tikslumu ir natūralistine traktuote. Renesansui būdingą statiką pakeitė dinamika, tiesias linijas – kreivos, kuklumą – rafinuotas puošnumas; siekta siužeto ir plastikos dramatizmo, išorinio efektingumo, formos monumentalumo, veržlumo, reprezentacijos ir teatriškumo. Įvairiose šalyse barokas plito nevienodai. Nuosekliau plėtotas katalikiškuosiuose kraštuose. Kai kur barokas susipynė su vietinėmis tradicijomis ir kitais meno stiliais – klasicizmu (Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje), realizmu (Ispanijoje, Olandijoje).
Vyravo tapyba. Kurti reprezentaciniai portretai, mitologinės, buitinės kompozicijos, peizažai, natiurmortai, altorių paveikslai; itin mėgtos alegorijos (susiklostė savarankiškas žanras), atspindinčios baroko idealus. Raiška įvairi; dažniausiai realistinės tendencijos derintos su pabrėžta dinamika, emocingumu, siekiu sujaudinti žiūrovą, įtraukti jį į vaizduojamą veiksmą. Ankstyvuoju laikotarpiu buvo ypač ryškus realizmas (Caravaggio ir jo sekėjai Italijoje; J. de Ribera, F. de Zurbaránas, D. Velázquezas Ispanijoje) ir akademizmas (16–17 a. sandūroje jį plėtojo brolių Agostino Carracci, Annibaleʼs Carracci, L. Carracci įkurta akademija Bolonijoje).
Brandžiojo baroko tapyba emocingesnė ir dinamiškesnė. Jos plastinė raiška ir technika ištobulinta katalikiškojoje Flandrijoje (P. P. Rubenso, A. van Dycko kūryba, F. Snyderso, J. Jordaenso natiurmortai, A. Brouwerio buitinio žanro paveikslai). Protestantiškojoje Olandijoje tapyba realistiškesnė (F. Halso portretai, Rembrandto, vadinamųjų mažųjų meistrų (mažųjų olandų) – A. van Ostade’s, J. Steeno, G. Terborcho, G. Metsu – kūriniai, J. van Ruisdaelio peizažai). Mistiškumu ir fantastiškumu, savitomis manieristinėmis tendencijomis išsiskyrė El Greco kūryba (Ispanija). Prancūzijoje tapyba aukštino absoliutizmą reprezentaciniais portretais, figūrinėmis kompozicijomis iš dvaro gyvenimo, alegorijomis (S. Vouet tapyba Wideville’io rūmuose, pradėta 1627, Ch. Le Bruno – Veidrodžių galerijoje Versalyje, pradėta 1662).
El Greco. Piemenėlių pagarbinimas (aliejus, 1605–10, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
F. Snyders. Paukščių koncertas (aliejus, 1629–30, Prado muziejus Madride)
Barokas ypač reiškėsi dekoratyvinėje sienų tapyboje, kuri turėjo iliuziškai praplėsti architektūros erdvę. Bažnyčios ir rūmai buvo puošiami plafonais, ištapytais kompozicijomis, pasižyminčiomis figūrų rakursų sudėtingumu (jos tarsi matomos iš apačios), judesių egzaltacija, erdvės gilumu, kurį sustiprino perspektyviškai pavaizduoti architektūros elementai, tapysenos virtuoziškumu (Barberini rūmuose, dailininkas Pietro da Cortona, 1633–39, Šv. Ignoto bažnyčioje, dailininkas A. Pozzo, 1691–94; abu Romoje).
G. L. Bernini. Šv. Teresės regėjimas Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčioje Romoje (marmuras, 1652)
Skulptūra pasižymėjo dinamiškumu, pozų sudėtingumu, gestų veržlumu, turėjo kelis žiūrėjimo taškus. Antikinių mitologinių siužetų skulptūrinėmis grupėmis puošti parkai, rūmai, laiptai, tiltai, fontanai, aikštėse statyti paminklai valdovams. Labiausiai plėtota su architektūra susijusi dekoratyvinė skulptūra, papildžiusi ją plastiškai ir emociškai. Italijoje baroko bruožai ypač ryškūs G. L. Bernini kūryboje (altorių ansamblis Šv. Petro bazilikoje, 1657–66; skulptūrinė kompozicija Šv. Teresės regėjimas Švč. Marijos Nugalėtojos bažnyčioje 1645–52; abu Romoje). G. L. Bernini figūrines kompozicijas traktavo kaip sudėtingą kelių erdvinių planų, įstrižainių principu pagrįstą paveikslą, įtaisomą nišoje arba prie sienos; derintos skirtingos medžiagos (kelių spalvų marmuras, bronza, auksas), panaudoti šviesos ir šešėlių efektai.
Barokinė Prancūzijos skulptūra dvejopa: vienos krypties – paveikta G. L. Bernini kūrybos, pasižyminti dramatizmu ar dinamišku patosu (P. Puget Heraklis užmuša hidrą 1659–60), kitos krypties – nulemta klasicizmo tendencijų, aukštinanti monarcho veiklą (A. Coysevoxo reljefai Karo salone Versalyje, pradėti 1678). Vokietijoje pastatyta paminklų (Frydricho III, skulptorius A. Schlüteris, 1697–98, 1802 pastatytas Karaliaučiuje, dabar Berlyne), skulptūromis puoštos bažnyčios (egzaltuotos skulptūros Bavarijos bažnyčiose, skulptoriai broliai C. D. Asamas ir E. Q. Asamas). Apvaliųjų skulptūrų ir reljefinių ornamentų gausu Ispanijos bažnyčiose (Granados katedra, skulptorius A. Cano, 1658–60).
Taikomosios dailės dirbiniai reprezentatyvūs, masyvių didingų formų, sodrios puošybos. Iš Renesanso atėjęs ornamentas tapo laisvesnis, improvizacinio pobūdžio. Prie barokinių formų įsitvirtinimo prisidėjo tapytojai ir skulptoriai, kuriantys baldų, gobelenų, metalo dirbinių pavyzdžius ir ornamentų piešinius (brolių Carracci ir Pietro da Cortonos – baldų, A. Dürerio – metalo dirbinių projektai, P. P. Rubenso ir Ch. Le Bruno – gobelenų kartonai). Baldai buvo puošiami skulptūrine drožyba (Italija), marketri (A. Ch. Boulle’io dirbiniai Prancūzijoje), naudotos įvairios medžiagos (vėžlena, perlamutras, brangmedis). Gobelenuose vaizduotos mitologinės, biblinės, istorinės, karaliaus gyvenimo scenos, austa verdiūros, groteskai. Jų kompozicija monumentali, epiška, kelių planų, modeliuotė realistinė, gausu šviesos ir šešėlių efektų. 17 a. Prancūzijoje iškilo gobelenų manufaktūros (Karališkoji, įkurta 1662, Beauvais, įkurta 1664, veikė Aubussono, Felletino), 1624 atidaryta Savonnerie rištinių kilimų dirbtuvė. Klestėjo Flandrijos tekstilė (Briuselio, Briugės gobelenų manufaktūros). Gamintas fajansas, imituojantis kinų porcelianą (Olandijoje – Delfto, Prancūzijoje – Ruano, Moustier, Nevers’o manufaktūrose). Nuo 1709 Meissene (Vokietija), vėliau Sèvres’e (Prancūzija), Kopenhagoje, Chelsea (Didžioji Britanija) pradėtas gaminti kietasis porcelianas (išrado J. F. Böttgeris). Buvo populiarūs puošnių, masyvių formų metalo (ypač sidabro) dirbiniai: kėdės, staleliai, gėlių pintinėlės, indai, stalo puošmenos, įvairūs šviestuvai. Baroko estetiką atitiko 17 a. Bohemijoje pradėtas gaminti storasienis krištolas, raižytas brangakmenių apdorojimui būdingu daugiabriauniu būdu.
G. B. Gaulli. Švenčiausiojo Jėzaus Vardo pagarbinimas (freska, 1679, Jėzaus bažnyčia Romoje)
Lietuvoje
Lietuvos dailėje (pirmiausia skulptūroje ir tapyboje) barokas pradėjo plisti 16 a. antroje pusėje. Vaizduojamojoje dailėje barokas pynėsi su gotikos ir vietinių tradicijų bruožais; tai lėmė santūrumą, statiškesnes formas ir siauresnę žanrų skalę.
Skulptūra daugiausia dekoratyvinė. Ją kūrė iš Italijos ir kitų šalių atvykę dailininkai. Ankstyvasis interjerų skulptūrinis dekoras dar gana kuklus (Šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje skulptūros, 17 a. pirma pusė). Brandžiojo baroko puošybai būdinga ansambliškumas, sudėtinga kompozicija, tiksli modeliuotė (Pažaislio ansamblio, skulptoriai G. Merli, N. Wolscheidas ir kiti; Šv. Kazimiero koplyčios Vilniaus arkikatedroje, G. P. Perti, 1690–1703; Trinitorių bažnyčios Vilniuje, darbų vadovas G. P. Perti, 1700–05). Kompozicijos bei siužetų įvairove, skulptūros ir architektūros darna kitus pralenkia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje dekoras (1677–86, žymiausi meistrai – italai G. P. Perti ir G. M. Galli). Provincijos bažnyčių dekoras dažnai turi profesionaliosios ir liaudies dailės bruožų (Palėvenės bažnyčios, 18 a. vidurys.; Šiluvos bažnyčios, 1762–78, dauguma skulptūrų T. Podhaiskio). Žemaitijoje kūrė Kretingos vienuolyno mokyklą baigę meistrai (22 medinės altorių statulos Kretingos bažnyčioje, 18 a.). 18 a. antroje pusėje sakralinių pastatų puošyba sumenko.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje skliautų dekoro fragmentas
Tytuvėnų bažnyčios interjero dalis su didžiuoju altoriumi
Bažnyčiose buvo statomi architektūriniai antkapiniai paminklai su skulptūriniu dekoru (T. K. Sapiegienės Šv. Mykolo bažnyčioje Vilniuje, 1652–55, skulptorius G. F. Rossi), dažnos epitafijos (S. Paco Vilniaus arkikatedroje, 1629–33; K. Sapiegos Šv. Mykolo bažnyčioje Vilniuje, apie 1631). 17 a. antroje pusėje jos saikingai dekoruotos (Chreptavičių Šv. Jonų bažnyčios eksterjere Vilniuje, 1759); ilgainiui pakeitė puošnius antkapinius paminklus. Kamerinę skulptūrą t. p. daugiausia kūrė užsieniečiai (G. F. Rossi). Išliko medžio ir dramblio kaulo drožinių, medalių.
Tapyba daugiausia plėtota Vilniuje vietinių ir užsienio dailininkų. Interjerai puošti freskomis (ankstyvojo baroko Vilniaus universiteto refektorijus, dabar P. Smuglevičiaus salė), marmuro imitacija. Brandžiojo baroko sienų tapyba laisvos kompozicijos, monumentali, su gausiais rakursų ir perspektyvos efektais (Pažaislio ansamblio, 1676–80, Šv. Kazimiero koplyčios Vilniaus arkikatedroje, apie 1692, abiejų dailininkas M. Palloni; Karmelitų bažnyčios Kaune, 17 a.antra pusė, Sluškų rūmų Vilniuje, apie 1700). 18 a. sienų tapyba ne tokia meniška (Šv. Kazimiero bažnyčios, 1741–51, čekų dailininkas F. J. Obstas, Šv. Teresės bažnyčios, 1763–65, M. Sluščianskis, Marijos Paguodos koplyčios Šv. Jonų bažnyčioje, visos Vilniuje; Liškiavos, Pabiržės, Krinčino bažnyčių).
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco portretas (nežinomas dailininkas, aliejus, 17 a., Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Molbertinėje tapyboje (ypač Žemaitijoje, kur nugalėjo kontrreformacija) vyravo religinė tematika. Vietiniai dailininkai savaip interpretavo tradicinius šventųjų atvaizdus, suteikė jiems liaudiško primityvumo (Marija su kūdikiu 17 a., Rūdninkų bažnyčioje; Šv. Pranciškaus ekstazė 17 a. vidurys, Tytuvėnų bažnyčioje). Baroko bruožai ryškesni užsieniečių kūryboje (daugiausia Lenkijoje kūrusio S. Czechowicziaus paveikslai Šv. Kotrynos, Vizitiečių, Dominikonų bažnyčiose Vilniuje). Kurta istorinės, buitinės kompozicijos, natiurmortai. Itin populiarūs portretai; aukštintas karvedžio įvaizdis (A. Sluškos kario šarvais portretas, 17 a. pabaiga), išryškėjo Vytauto Didžiojo kultas (keli imaginaciniai Vytauto Didžiojo atvaizdai). Tapyti reprezentaciniai, intymūs (P. Danckersas, M. Palloni, G. D. Schultzas), karstiniai (iki 18 a. Lenkijos pavyzdžiu) portretai, atsirado grupinių (J. Schretteris).
Baroko grafika įvairi. Be medžio raižinių, plito vario raižiniai, ofortas, akvatinta. Vilniaus ir Kretingos vienuolynų, didikų dvarų dirbtuvėse raižytos istorinės, buitinės kompozicijos, portretai (Radvilų šeimos, 17 amžius). Plėtota reprezentacinė grafika – puoštos panegirikos, kurti herbai, genealoginiai medžiai, ekslibrisai; juose daug dekoratyvinių elementų. Iliustruotos knygos (puošniausi – antraštiniai lapai, priešlapiai, vinjetės). Žymiausi grafikai: Tomas ir Mykolas Schnopsai, L. Vilacas, L. Kščonas‑Kščonovičius), A. van Westerveltas, H. Leibovičius, K. Karęga ir I. Karęga, M. Čaplinskis, J. N. Lopacinskis, Juozapas, Ipolitas, Ignotas, Pranciškus ir Antanas Perliai (Varėnoje jie buvo įkūrę kortų manufaktūrą; J. Perli). Dirbo užsieniečių raižytojų (W. Hondius, J. Falckas, M. Langa).
Taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniuose (jų gamybai cechuose ir dvarų dirbtuvėse vadovavo užsieniečiai meistrai) pynėsi Vakarų Europos baroko ir liaudies meno elementai, Artimųjų Rytų ornamentai. Nuo 17 a. austi gobelenai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išplito apie 18 a. vidurį, Radviloms įsteigus audyklas Białoje (dabartinėje Lenkijoje), Myriuje (apie 1740), Alboje (1752), Koreličiuose (1762; visos dabartinėje Baltarusijoje). Kartonus gobelenams kūrė tėvas ir sūnus Rudolfai Heskiai. Vėlyvojo baroko laikotarpiu gobelenai austi Oginskių manufaktūrose Slanime (dabartinėje Baltarusijoje), A. Tyzenhauzo – Gardine; nuo 1743 Slucke austos kontušo juostos (žymiausi meistrai J. ir L. Madžarskiai). Meniškų baldų Vilniuje padarė I. Bartčas, J. Boklauskas, P. Brakmanas, A. Kasparinis, S. J. Sulikovičius, tilžiečiai F. Donelaitis ir J. Mikutaitis. Plito Radvilų manufaktūrų (Białoje, Nalibokuose, Nesvyžiuje) baldai. Medžio drožinių sukūrė K. Šepelis, A. Mickevičius, J. Cieslikavičius, J. Bilauskas.
Barokinių stiklo dirbinių (indų, žvakidžių, veidrodžių) gaminta Radvilų manufaktūrose Nalibokuose (įsteigta 1724) ir Urečėje (įsteigta 1737; dabartinėje Baltarusijoje). Meistrai buvo daugiausia iš Silezijos, vėliau – jų mokiniai, vietiniai stikliai ir raižytojai. Kai kuriuose Vilniaus vienuolynuose (jėzuitų noviciate prie Šv. Ignoto bažnyčios, dominikonų ir kituose) veikė keramikos dirbtuvės. Vilniuje ir Kaune garsėjo puodžiai M. Trapevičius, P. Šumanauskas, L. Jurevičius, P. Zaborskas. 18 a. pradžioje kokliais apdailintas krosnis mūrijo J. Ruofas (Kražių kolegijoje, Vilniaus jėzuitų vienuolynuose), vėliau – P. Petrauskas (Vilniaus bernardinų vienuolyne, 1763). Plito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų manufaktūrose Białoje (įsteigta 1738), Sveržnėje (įsteigta 1742), Telechanuose (įsteigta 18 a. antroje pusėje, abi dabartinėje Baltarusijoje), Glinske (veikė 18 a.), Korece (įsteigta 1784, abi dabartinėje Ukrainoje) gaminti fajanso dirbiniai.
Svarbus auksakalystės centras buvo Vilnius. Paveikslų aptaisus, liturginius reikmenis, papuošalus dirbo meistrai J. Kuolas (Kols), austrų kilmės auksakalys P. J. Steinbuchleris, jo padėjėjas J. Falbauskas, Tadas ir Ignotas Skendzerskiai. Plėtota dailioji kalvystė (S. Kasperavičius, J. Lukoševičius, J. Gelžinavičius, M. Rogeris), gaminti ginklai, lietos patrankos ir varpai (J. Broiteltas, 17 a. pirma pusė, J. Delamarsas, 17 a. antra pusė). Puošnūs bokštų ir interjerų laikrodžiai (S. Vručinskas, A. Helmanas).
L: M. Matušakaitė Portretas XVI–XVIII a. Lietuvoje Vilnius 1985; T. Adomonis, K. Čerbulėnas Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija t. 1 Vilnius 1987; E. H. Gombrichas Meno istorija Vilnius 1997.
2972
-barokas