Báumolio mòdelis, finansinis modelis, kuris nusako įmonės sandoriams skirtų pinigų paklausą.
Įmonė privalo turėti tam tikrą pinigų sumą nenutrūkstamam išlaidų srautui finansuoti. Atsiradusį pinigų perteklių galima investuoti į vertybinius popierius. Padidėjus išlaidoms vertybiniai popieriai vėl gali būti paverčiami grynaisiais pinigais. Vertybiniams popieriams pirkti ir parduoti įmonei prireiks papildomų išlaidų. Jas įmonė siekia minimizuoti.
Baumolio modelį sudaro dvi lygtys: Q = bT/S + nS/2 ir S = 2bT/n; čia Q – įmonės papildomos išlaidos, susidedančios iš mokesčio biržos makleriams ir prarastų palūkanų, T – per metus parduotų vertybinių popierių suma, S – vertybinių popierių vienkartinio pardavimo suma, T/S – kiek kartų per metus parduota vertybinių popierių, b – vienkartinis mokestis biržos makleriams už vertybinių popierių pardavimo paslaugas, n – palūkanų norma, nS/2 – prarasta palūkanų suma.
Tikslinga vienu kartu parduoti daugiau vertybinių popierių, jeigu išlaidos biržos makleriams yra didesnės už palūkanų normą.
Baumolio modelio principus 20 a. 6 dešimtmetyje suformulavo Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomistas Williamas Baumolis.
1036