Bažnýčios tesmas, Bažnýčios tribunõlas, Katalikų Bažnyčios institucija. Sprendžia kanonų teisės pažeidimų (šventimų, santuokos galiojimo, šalinimo iš dvasininkų luomo ir kitas) bylas. Vadovaujasi Kanonų teisės kodeksu (1404–1731 kanonai); Apaštalų Sosto teismas – savais nuostatais (1402 kanonas). Bažnyčios teismą sudaro vienas teisėjas arba 3 ir daugiau teisėjų kolegija (sprendimas priimamas absoliučia balsų dauguma). Bažnyčios teismas yra pirmosios, antrosios (apeliacinis) ir aukštesniųjų instancijų. Pirmosios instancijos Bažnyčios teismo funkcijas vyskupijoje vykdo oficiolas (Apaštalų Sostui leidus kelios vyskupijos gali turėti vieną pirmosios instancijos Bažnyčios teismą). Antrosios instancijos teismus Apaštalų Sostui leidus gali įkurti Vyskupų konferencija. Šie yra: metropolito teismas, Vyskupų konferencijos teismas (metropolitui nepavaldžiose vyskupijose), Apaštalų Sosto patvirtintas teismas (sudaro metropolitas pirmosios instancijos teismo byloms spręsti). Romos rota (popiežiaus teismas) pirmojoje instancijoje nagrinėja asmenines vyskupų, abatų primų, vienuolijų vyresniųjų, popiežiaus teisių vienuolijų generalinių vyresniųjų, vyskupijų ir kitas popiežiaus paskirtas juridinių bei fizinių asmenų bylas, antrojoje instancijoje – apeliacines bylas, trečiojoje arba aukštesnėje instancijoje – bylas neįsigaliojus nuosprendžiui. Aukščiausiasis apaštalinis signatūros tribunolas nagrinėja skundus dėl Romos rotos nuosprendžių ir teismų, neturinčių to paties apeliacinio teismo, administracinius ginčus (skiria popiežius arba Romos kurija), vykdo kitų teismų priežiūrą, tvirtina pirmosios instancijos, antrosios instancijos, jei neturi metropolijos teismo, Bažnyčios teismus. Aukščiausiasis teisėjas yra popiežius. Sprendimus priima jis pats arba Apaštalų Sosto teismai bei popiežiaus paskirti teisėjai.
Bažnyčios teismas atsirado apaštalų laikais (1 Kor 6, 1–6). Teisėjais buvo vyskupai, jiems padėdavo kunigai ir diakonai, nagrinėjant sudėtingesnę bylą – gretimos vyskupijos vyskupas. Vyskupo sprendimus buvo galima apskųsti metropolitui, bažnytinės provincijos sinodui arba popiežiui. Romos imperatorius Konstantinas I vyskupo nuosprendžius pripažino kaip valstybinio teismo nuosprendžius. Vėliau Romos imperatoriui leidus Bažnyčios teismas galėjo nagrinėti ir pasauliečių bylas. 530 Bizantijos imperatoriaus Justiniano I Didžiojo įsakymu Bažnyčios teismas nagrinėjo pasauliečių su dvasininkais bylas; jų nuosprendžius buvo galima apskųsti valstybės teismui. Valstybės įstatymai pripažindavo Bažnyčios teismo teisę nagrinėti tik bažnytinius reikalus. Frankų valstybėje vyskupų teismai buvo autonomiški, nagrinėjo ir dvasininkų, ir pasauliečių bylas. Viduriniais amžiais Bažnyčios teismas sprendė tik dvasininkų ir su jais susijusias, valstybės teismų vilkintas ir neturtingųjų bylas. 17–19 a. daugelį bažnytinių bylų nagrinėjo valstybės teismai. Nuo 1918 Bažnyčios teismas nagrinėja bylas, nurodytas Kanonų teisės kodekse.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Bažnyčios teismas vykdė ir valstybės teismo funkcijas. Pagal Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijas (1387, 1542, 1576), dvasininkų ir valstiečių, gyvenusių bažnytinėse žemėse, civilinės bei baudžiamosios bylos priklausė Bažnyčios teismui. 1581–1797 veikė Dvasinis tribunolas (Lietuvos vyriausiojo tribunolo skyrius), nagrinėjęs bajorų bylas su dvasininkais. 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje bylose dėl tikėjimo dogmų nesilaikymo Bažnyčios teismas lemdavo valstybės teismų nuosprendžius. Bažnyčios teismas nagrinėjo ištuokos, santuokos, gimimo nustatymo bylas. Sovietų okupacijos metais buvo panaikinta dalis Bažnyčios teismo jurisdikcijos. Atkūrus nepriklausomybę Bažnyčios teismas vėl veikia.
193