bėjus

bjus (turk. bey – ponas, valdovas), bèkas, Artimųjų ir Vidurinių Rytų gimininės gentinės, vėliau luominės diduomenės titulas. Osmanų imperijoje – provincijų valdytojų titulas; 19 a.–20 a. pirmoje pusėje (1934) buvo teikiamas Turkijos aukščiausio laipsnio karininkams ir valdininkams. 1705–1957 bėjais buvo tituluojami Tuniso valdovai.