bèkešas, ilgi kirpti į liemenį kailiniai, dėvimi kailiu į vidų. Lietuvoje paplito nuo 16 amžiaus (Stepono Batoro laikų), pavadinti juos dėvėjusio Lenkijos ir Lietuvos Valstybės karinio veikėjo K. Bekeso vardu.
Bekešas dažniausiai buvo siuvamas iš auksinio atspalvio brangaus audinio, į vidų įsiuvami šyvi avikailiai, apkraštuojamas kailiu, priekis puošiamas vadinamuoju brandenburgų susegimu – dekoratyvių sagų ir kilpų pynėmis. Nuo 19 amžiaus bekešas siūtas trumpas, kirptas į liemenį, nugaroje nuo liemens klostytas, apkraštuotas kailiu, dažniausiai su stačia apykakle žieminis apsiaustas; valstiečiai bekešą dažniausiai apkraštuodavo baltomis arba juodomis vilnonėmis juostomis. Iki 20 amžiaus pradžios bekešus dėvėjo ir valstietės.
1511