Bèlgijos istorija
Senovės laikai ir viduriniai amžiai
Apie 6 a. pr. Kr. dabartinė Belgijos teritorija buvo apgyventa keltiškų belgų genčių (nervijų, eburonų, menapijų, morinų, treverų, vėliau aduatukų), kurios prekiavo su antikiniu pasauliu (išveždavo Heno kasyklų geležies dirbinius). 59–52 pr. Kr. nukariauta Cezario, ji tapo Belgikos ir Žemutinės Germanijos provincijų dalimi. Vietinį valdymą romėnai mažai keitė, svarbiausi miestai buvo savavaldūs, gyventojų susirinkimui leista rinkti aukščiausiuosius pareigūnus, kurie galėjo būti pakelti senatoriais. Belgai turėjo teisę nešioti ginklą, jie padėjo užkariauti Angliją, belgų kohorta buvo Germanijoje, pusiau belgiška – Dalmatijoje. Įsigalėjo stambūs dvarai (romėnų vilos). Nuo 2 a. plito krikščionybė. 406–407 Belgiją užplūdo germanai (daugiausia frankai). Apie 410 ginti Romos nuo Alariko iš Galijos (kartu ir iš Belgijos) buvo atšaukti legionai. Tuo ilgainiui pasinaudojo Merovingų dinastijos frankų vadai ir užėmė Belgiją (445 jos centrą Turnai), savo valstybės sostinę 481 perkėlė į Paryžių. Belgijoje oficiali kalba liko lotynų, buvo stipri romėnų teisės įtaka. 6 a. visuomenės didžioji dalis nuo krikščionybės grįžo prie barbariškų papročių. Dėl arabų užkariavimų Viduržemio jūros regione smuko Belgijos prekyba su Rytais (ypač su Bizantija).
romėnų laikų pastato liekanos Briuselyje
Belgija atsigavo Karolio Didžiojo laikais ir tapo Vakarų Europos prekybos centru. 843 per Frankų valstybės dalybas vakarinė Belgija (Flandrija) atiteko Prancūzijai, rytinė – Vokietijai, tačiau jų karalių įtaka Belgijoje buvo silpna. 9–10 a. Belgiją puldinėjo vikingai (834–837 keturis kartus puolė Dorestado miestą, steigė kolonijas palei Maso upę, 850 nusiaubė Flandriją, 859 – Brabantą, 879 įkūrė karinę stovyklą prie Gento; griovė miestus, naikino gyvenvietes ir vienuolynus palei Šeldės upę). 10–11 a. Prancūzijos karaliams ir Vokietijos imperatoriams plečiant valdžią Belgijos teritorijoje susikūrė jų vasalinės kunigaikštystės (Brabantas, Limburgas) ir grafystės (Flandrija, Hainaut, Namuras).
Anglosaksų ir frankų pamokslininkų misijos stiprino Krikščionių bažnyčios įtaką (didėjo Lježo bei Turnai vyskupijų politinis savarankiškumas); pastatyta daug bažnyčių, Belgija tapo viena svarbiausių Vokietijos imperatorių atramų kovojant su popiežiais. Keliasdešimt tūkstančių Belgijos riterių dalyvavo I kryžiaus žygyje. 1204 pirmuoju Lotynų imperijos (Bizantijos imperijos teritorijoje kryžininkų įkurtos valstybės) valdovu tapo Flandrijos kunigaikštis Balduinas I. Dėl feodalų dalyvavimo žygiuose susilpnėjo jų valdžia miestams. 12 a. daugumoje jų susikūrė komunos, kurios pradėjo sėkmingą kovą dėl miestų autonomijos ir prekybos laisvės. Prekiaujant sukauptas kapitalas buvo panaudojamas tekstilės manufaktūroms plėtoti. Įsigalėjo savivaldos tradicijos, 1312 Brabanto kunigaikštis 18 miestų atstovų susirinkimui pripažino įstatymų leidybos teisę (pirmasis Europoje parlamento prototipas).
Courtrai mūšis (1302 06 11) – flandriečių pergalė prieš prancūzus (14 a., Didžiųjų Prancūzijos kronikų miniatiūra)
Padidėjus miestų galiai Belgija įstengė atsispirti Prancūzijos bandymams prisijungti Flandriją (Briugės aušrinė). Komunų valdžia nepatenkinti dvasininkai, bajorai ir miestų patricijai pasikvietė Prancūzijos karalių Karolį VI Pamišėlį, kuris 1382 Roosebekės mūšyje sumušė F. van Arteveldės vadovaujamus Gento miestiečius, tuo pasinaudoję Burgundijos hercogai 1384 prisijungė Flandriją, 15 a. – likusią Belgijos dalį ir gretimą Olandiją. Suklestėjo Belgijos pramonė, užsienio prekyba, kultūra, ypač iškilo Briuselis ir Antverpenas. Stiprėjo politinės valdžios centralizacija.
pilis Corroy-le-Château vietovėje
Naujieji laikai
Žuvus paskutiniam Burgundijos hercogui jo įpėdinė Marija Burgundietė, saugodama hercogystę nuo susiskaldymo ir Prancūzijos įsiveržimo, 1477 ištekėjo už Habsburgų dinastijos erchercogo Maksimiliano; Belgija nustojo buvusi Prancūzijos lenu. Dėl Habsburgų naikinamų senųjų savivaldos privilegijų kilo Gento sukilimas, kuris 1539 buvo numalšintas.
ispanai užima Antverpeną, 1576 11 04 (vario graviūra, 16 a. pabaiga, dailininkas Fransas Hogenbergas)
1516 Habsburgų dinastijos imperatoriui Karoliui V užėmus Ispanijos sostą, Olandija ir Liuksemburgas buvo sujungti į Ispanijos Nyderlandų provincijas (belgiškoji jų dalis paprastai vadinama Pietų Nyderlandais). Habsburgų ir Šventosios Romos imperijos seimo 1548 Augsburgo susitarimas bei 1549 Pragmatinės sankcijos įstatymas paskelbė provincijas Habsburgų tėvonija, atskira valstybe, laisva nuo imperijos jurisdikcijos. 16 a. dėl Vokietijos įtakos išplito reformacijos idėjos (ypač anabaptizmas ir kalvinizmas). 1555 Nyderlandus paveldėjęs Ispanijos karalius Pilypas II pradėjo kovą su reformacija – greta buvusių 4 įkūrė 14 naujų vyskupijų, siekė silpninti patricijų ekonominę galią, vertė turtingas provincijas apmokėti Ispanijos–Prancūzijos karo išlaidas. Dėl to kilo Nyderlandų nepriklausomybės karas, per kurį Nyderlandai suskilo (Arraso unija ir Utrechto unija). Katalikiškosios pietų provincijos liko Ispanijos valdžioje (1648 Vestfalijos taika tai patvirtino), dauguma protestantų emigravo.
Belgijos liūtas – istorinių Nyderlandų žemėlapis (1650, dailininkas J. van Deutecumas, išleista C. J. Visscherio)
1609 olandai uždraudė prekybą per Šeldės žiotis (prekybos teisę iš Olandijos Belgijos vyriausybė išpirko 1836); krašto ūkis ir kultūra smuko. Per dažnus 17 a. karus Belgijos teritorijoje kovojo Anglijos, Škotijos, Olandijos, Ispanijos, Habsburgų Austrijos ir Prancūzijos kariuomenės. Po 1643–59 Ispanijos–Prancūzijos karo pagal 1668 05 02 Aacheno taiką Prancūzija prisijungė dalį Valonijos ir Flandrijos. Po 1701–14 Ispanijos įpėdinystės karo pagal Utrechto taikos sutartį 1713 Ispanijos Nyderlandai kaip kompensacija už prarastą Ispanijos sostą atiteko Austrijos Habsburgams (pavadinti Austrijos Nyderlandais). Čia ūkis plėtojosi lėtai. Dėl valdžios centralizavimo ir politikos, naikinančios vietinius ypatumus, gyventojai sukilo (Brabanto revoliucija, 1789–91), tačiau pralaimėjo. 1792 iš Ispanijos Nyderlandų austrus išvijo prancūzai.
1795–1814 Belgija buvo aneksuota Prancūzijos, kuri po Napoleono I pralaimėjimo didžiųjų Europos valstybių (Rusijos, Didžiosios Britanijos, Austrijos ir Prūsijos) sutarimu 1815 buvo sujungta su Olandija ir įkurta Nyderlandų karalystė.
Belgijos karalystė
19 a. pradžioje Belgijoje prasidėjo pramonės perversmas ir ūkio pakilimas (suklestėjo Lježo, Hainaut anglies kasyklos ir metalurgijos įmonės, Gento ir Verviers’o tekstilės pramonė), tačiau ryškėjo per 2 atskiro gyvenimo šimtmečius susiklostę savitumai: olandiškoji dalis ekonominiu požiūriu buvo prekybinė, religiniu – protestantiška, belgiškoji – pramoninė ir katalikiška. Be to, nors Belgijoje gyveno 3,5 mln., Olandijoje – 2 mln. žmonių, atstovų skaičius parlamente buvo vienodas; protestantas karalius Vilhelmas I buvo palankesnis olandams. Didėjo Belgijos gyventojų nepasitenkinimas.
1830‑ųjų rugsėjo dienų epizodas Briuselyje, Didžiojoje aikštėje (aliejus, 1835, dailininkas E. Ch. G. Wappersas, Belgijos karališkieji dailės muziejai Briuselyje)
Paveikti 1830 Prancūzijos Liepos revoliucijos jie sukilo (Belgijos revoliucija), 1830 11 18 Nacionalinis kongresas (1830 11–1831 03) paskelbė Belgijos nepriklausomybę. Belgijos–Olandijos karą nutraukė didžiųjų valstybių įsikišimas. 1830 12 20 jos pripažino Belgijos suverenitetą, o 1831 01 paskelbė jos amžiną neutralitetą. Baimindamasis prieš respubliką nusiteikusių didžiųjų valstybių Nacionalinis kongresas Belgiją paskelbė konstitucine monarchija, 1831 06 04 sostas atiteko Saksų-Koburgų dinastijai. 1831 07 21 karūnuotas pirmasis Belgijos karalius Leopoldas I (Belgijos karaliai – lentelėje). Belgijoje prasidėjusią ekonomikos plėtrą skatino kapitalo investicijos (1834 m. – 37 mln., 1836 – 145 mln. frankų). Nuo 1849 pamažu buvo įvedama laisvosios prekybos sistema, 1850 įkurtas nacionalinis bankas. Daugėjo darbininkų, tačiau dėl nuolatinės ūkio plėtros didesnių socialinių sukrėtimų nebuvo (ne taip kaip daugelyje Europos šalių, kuriose 1848 kilo revoliucijos); socialistinės idėjos (1867 įkurtas marksistinis I internacionalas, 1885 – Belgijos darbo partija) platesnio pritarimo nesulaukė.
1
Valstybės raidą veikė kiti prieštaravimai, kuriuos išreiškė 19 a. 3 dešimtmetyje įkurtų liberalų ir katalikų partijų kova. Dėl 1879 liberalų vyriausybės panaikinto tikybos dėstymo pradžios mokyklose ir laisvosios prekybos politikos, sužlugdžiusios Jungtinių Amerikos Valstijų grūdų konkurencijos neatlaikiusį Belgijos žemės ūkį, liberalus valdžioje pakeitė katalikai, kurie valdė 1884–1914. Ekonomiškai sustiprėjusi Belgija, laviruodama tarp Vokietijos ir Prancūzijos, dalyvavo Afrikos padalijime. 1885 Berlyno konferencija pripažino Kongą asmenine karaliaus Leopoldo II (1865–1909) valda, 1908 parlamentas ją paskelbė Belgijos kolonija (Belgijos Kongu). Per Pirmąjį pasaulinį karą didžiąją Belgijos dalį okupavo Vokietija. Liberalų, katalikų ir socialistų partijos sudarė vyriausybę (koalicija išsilaikė iki 1921), kuri veikė Havre (Prancūzijoje).
Naujausieji laikai
1919 Versalio taika panaikino šalies neutralitetą; Belgija gavo buvusias Vokietijos kolonijas Ruandą ir Burundį. Po karo ūkis stiprėjo, tačiau visuomenėje didėjo olandų kalbos tarme kalbančių flamandų bei prancūziškai kalbančių valonų kultūriniai ir religiniai prieštaravimai. 1930 parlamentas padalijo Belgiją į 2 kalbinius regionus: šiaurę, administruojamą olandų (flamandų) kalba, ir pietus – prancūzų kalba. Dėl 1929–32 pasaulinės ekonominės krizės Belgijos darbo partija pradėjo įgyvendinti socializmo teoretiko H. de Mano valstybinio ekonominio reguliavimo programą. 1934 sostą paveldėjęs Leopoldas III grįžo prie neutralumo politikos (paskelbta 1936), kuri nebuvo sėkminga: per Antrąjį pasaulinį karą 1940 05 10–28 Vokietija Belgiją okupavo, karalių paėmė į nelaisvę. Per ketverius pasipriešinimo metus sustiprėjo pogrindinė Belgijos kariuomenė. Jos pastangomis liko nesugriautas Antverpenas, kuris tapo viena svarbiausių Sąjungininkų aprūpinimo bazių.
2271
Belgija 20 a. antroje pusėje
Belgijos 20 a. antros pusės politinį gyvenimą žymėjo tęstinis visuomenės ir politinių partijų pasidalijimas kalbiniu pagrindu į olandiškai kalbančius flamandus ir prancūziškai kalbančius valonus. Visos tradicinės šalies partijos – krikščionys demokratai, liberalai, socialistai – ilgainiui suskilo į flamandų ir valonų atšakas. Pasaulinės naftos krizės 1973–74 ir 1979–80 paaštrino politines įtampas ir paskatino palaipsnę unitarinės šalies federalizaciją. Laikotarpiu tarp pirmosios 1970 reformos iki 1993 konstitucinės reformos Belgija susiskirstė į Flandrijos, Valonijos ir Briuselio autonominius regionus bei į flamandų, valonų ir vokiečių kalbines bendruomenes. Kiekviena bendruomenė turi tik jai būdingas ekonominio ir kultūrinio gyvenimo, savivaldos ir švietimo institucijas.
Pokariu Belgijos politinės partijos nesutarė dėl iki karo buvusios monarchijos atkūrimo. Valonų gyvenamuose regionuose vyraujančios liberalų ir socialistų partijos priešinosi karaliaus Leopoldo III grįžimui į sostą dėl kontraversiškai vertinamo jo elgesio vokiečių okupacijos metais. Tuo tarpu flamandų gyvenamuose regionuose vyraujantys krikščionys demokratai rėmė monarchą. Susipriešinimo nesumažino Leopoldui III palankus referendumas. Sutarimą pavyko pasiekti tik sostą perleidus Leopoldo III sūnui, kuris 1951 tapo Belgijos karaliumi Boduenu I. Bodueno I valdymas (1993 jį pakeitė Albertas II) įtvirtino Belgijos monarchiją kaip kalbiškai susiskaldžiusią šalį vienijančią instituciją.
Po II pasaulinio karo sekusiais dešimtmečiais Belgija tapo viena sparčiausiai augančių Europos ekonomikų. Tą lėmė: sąlyginai nedideli suniokojimo per karą mastai; efektyvios pokario vyriausybių ekonominės ir demokratinės reformos (1948 moterys gavo rinkimų teisę); sėkmingas Marshallo plano (1948–51) teikiamos finansinės paramos panaudojimas plėtojant konkurencingo ūkio ir infrastruktūros projektus; ilgalaikis pagrindinių politinių partijų ir profsąjungų bendradarbiavimas ekonomikos klausimais, derinant laisvos rinkos principus ir darbuotojų socialinės apsaugos standartus.
Reikšminga 20 a. antros pusės Belgijos politinio gyvenimo tema buvo dekolonizacija ir jos padarinių vertinimas. Vyko politinių partijų ir visuomenės debatai dėl nepriklausomybės suteikimo buvusioms kolonijoms. Kongas tapo nepriklausomas 1960, Ruanda ir Burundis – 1962. Debatai dėl dekolonizacijos nesibaigė Ruandoje kilus pilietiniams karams ir 1994 prasidėjus genocidui.
Nuo 20 a. 10 dešimtmečio vienu svarbiausių Belgijos politinio gyvenimo klausimų tapo imigracija. Jugoslavijos byrėjimas ir karai Balkanuose lėmė imigracijos bangą, kuri paspartino multikultūrinės visuomenės tapatybės kūrimąsi. Belgijos užsienio politikos raidą 20 a. antroje pusėje žymėjo šalies integracija į tarptautines organizacijas. 1945 Belgija tapo Jungtinių Tautų nare, 1949 – NATO nare steigėja. 1947 Belgija, Olandija ir Liuksemburgas įkūrė Beniliukso ekonominę sąjungą. Belgijos ekonomikos augimą paskatino Europos anglių ir plieno bendrijos (1951), t. p. Europos ekonominės bendrijos (1957) įsteigimas. Belgija tapo pastarosios, vėliau Europos Sąjunga tapsiančios organizacijos, finansų centru. Belgija – aktyvi Jungtinių Tautų ir NATO (1991 dalyvavo Persijos įlankos kare) bei Europos Sąjungos kūrimo proceso (1985 pasirašė Schengeno sutartį, 1992 – Maastrichto sutartį) narė.
Europos Vadovų Tarybos ir Europos Sąjungos Tarybos būstinė Briuselyje (pastatas Europa, pastatytas 2011–16)
Belgija 21 amžiuje
Aštrėjanti politinė takoskyra tarp Belgijos flamandų ir valonų regionų 21 a. stiprino separatizmo nuotaikas. Flandrijos regiono atsiskyrimo nuo Belgijos siekianti Naujoji flamandų sąjunga per 2010, 2014 ir 2019 parlamento rinkimus įsitvirtino kaip didžiausia nacionalinio parlamento partija. Susipriešinusių politinių partijų nesutarimai 2007–11 neleido suformuoti stabilių vyriausybių ir valdančiųjų koalicijų. 2008 prasidėjusi pasaulinė finansų krizė pagilino politinį nestabilumą. Belgija daugiau nei pusantrų metų gyveno be vyriausybės. Reaguodamos į ekonomines grėsmes 2011 politinės partijos pagaliau sutarė dėl koalicinės vyriausybės, vadovaujamos Socialistų partijos lyderio Elio Di Rupo. 2013 karalius Albertas II perleido sostą Pilypui. Monarcho institucija toliau atliko svarbų vaidmenį vienijant kalbiškai susiskaldžiusią visuomenę ir skatinant nesutariančių politinių partijų dialogą.
21 a. didėjo Belgijos politinio ir visuomenės gyvenimo tarptautiškumas. Sostinė Briuselis įsitvirtino kaip Europos Sąjungos politinis ir administracinis centras. 2002 šalyje įvesta euro valiuta. Belgijos kariai dalyvavo NATO operacijose Kosove (1999), Afganistane (2008) ir Libijos pilietinio karo operacijoje (2011). Imigracija ir imigrantų bendruomenių integravimas tapo ne mažiau reikšmingu politiniu klausimu nei tradicinis flamandų ir valonų susiskaldymas. 2011 Belgijoje uždrausta viešai dėvėti veidus dengiančius drabužius. Tai sukėlė dalies musulmonų gyventojų nepasitenkinimą. 2015 paskelbta teroro aktų grėsmė, susijusi su teroristinės Islamo valstybės organizacijos veikla. 2016 Islamo valstybės savižudžiai teroristai Briuselio oro uoste ir metro nužudė 35 ir sužeidė daugiau nei 300 žmonių – tai buvo didžiausias teroro aktas Belgijos istorijoje.
21 a. pradžioje Belgijoje įgyvendintos liberalios socialinės reformos: legalizuotos tos pačios lyties asmenų santuokos (2003), eutanazija (2002). Tęsėsi dar 20 a. 10 dešimtmetyje prasidėję vieši visuomenės debatai dėl pedofilijos skandalų (2004 Marco Dutroux byla, 2010 tyrimas dėl Belgijos katalikų bažnyčios veiklos). Visuomenėje ryškėjo aplinkosaugos klausimų svarba. 2003 įstatymu įsipareigota iki 2025 uždaryti visas šalies atomines elektrines.
3195
Belgijos konstitucinė santvarka
Belgijos partijos ir profsąjungos