Begijos literatūrà. Dabartinėje Belgijos teritorijoje pradėjo formuotis prancūzų literatūra. Čia sukurta Šv. Eulalijos giesmelė (9 a.), daugelis 13–17 a. literatūrinių paminklų (Okasenas ir Nikoletė ir kiti anoniminiai kūriniai, J. Froissart’o kronikos, A. de La Sale’io, 1388–1461, novelės). Belgijos literatūra daugiausia kuriama 2 kalbomis: pietų provincijose prancūzų kalba (iki 19 a. iš dalies ir valonų tarme), šiaurės provincijose olandų kalba (flamandų kalba).
Literatūra prancūzų kalba
15 a. įsigalėjus Burgundijos kunigaikščiams susidarė palankesnės sąlygos plėtotis literatūrai prancūzų kalba. Trumpam atgijo riterinė poezija. 16 a. poezijos raidą veikė prancūzų renesansas ir reformacija (Ph. van Marnixas). 17–18 a. Belgijos literatūroje žymu klasicizmo įtaka. Dramaturgijoje vyravo religinė tematika. Nuo 1756 Lježe leidžiamame laikraštyje Journal encyclopédique buvo propaguojamos prancūzų švietėjų idėjos. Intelektualinį Belgijos gyvenimą pagyvino 1772 Briuselyje įkurta Belgijos karališkoji mokslų, literatūros ir menų akademija. Prancūzijos revoliucijos metais buvo spausdinama (daugiausia anonimiškai) dainos, pasakėčios, satyriniai eilėraščiai. Kunigaikštis C. J. de Ligne (1735–1814) sukūrė sąmojingų kūrinių, skirtų saloniniam skaitymui. Išleista keliolika poetinių almanachų (1801–18). 1830 Belgijai tapus nepriklausoma valstybe literatūra prancūzų kalba darėsi savarankiškesnė. Jai įtakos turėjo anglų ir prancūzų romantizmas. Rašytojų kūryboje vyravo patriotinės, maištingos nuotaikos, sukurta istorinių kūrinių apie herojinę šalies praeitį, politinės lyrikos (T. Westenraadas, 1805–49, A. van Hasseltas, 1806–74). 19 a. vidurio literatūroje išryškėjo realistinės tendencijos, žymu natūralizmo bruožai. Žymiausias to laikotarpio rašytojas – šiuolaikinės belgų literatūros pradininkas C. De Costeras, kurio kūryboje realistiniai vaizdai derinami su folkloro tradicija. Veikė tautinio atgimimo judėjimas Jaunoji Belgija (1880–1920). 19 a. pabaigoje literatūrinis gyvenimas pagyvėjo. 1881 M. Walleris (1860–89) įkūrė žurnalą La Jeune Belgique, kuris skatino belgų kultūros ir literatūros savitumą. Apie jį būrėsi rašytojai, skelbę estetizmo poetiką: G. Eekhoudas, I. Gilkinas (1858–1924), A. Giraud, iš pradžių ir G. Rodenbachas, É. Verhaerenas, C. van Lerberghe, M. Elskampas. Ryškiausias moderniojo meno teoretikas ir simbolistinių dramų kūrėjas – M. Maeterlinckas. Žurnale L’Art moderne buvo pasisakoma už aktyvų rašytojų dalyvavimą politinėje ir visuomeninėje veikloje. C. Lemonnier davė pradžią natūralistiniam romanui. Realistinių kūrinių sukūrė E. Picard’as (1836–1924), G. Eekhoudas. Poetai simbolistai susibūrė apie A. Mockelio 1886 įkurtą žurnalą La Wallonie (1886–92). 20 a. pradžioje išpopuliarėjo valonų regioninio romano žanras: G. Eekhoudas, E. Demolderis (1862–1919), G. Virrèsas (1869–1964), E. Gleseneris (1874–1951), A. Baillonas (1875–1932), J. Tousseulis (1890–1944) ir kiti. 20 a. literatūroje mažiau vietos skirta regioninei ir patriotinei tematikai, ryšku prancūzų literatūros įtaka. Svarbią vietą Belgijos literatūroje užima dramaturgija. F. Crommelyncko dramose ryšku ekspresionizmo bruožai, M. de Ghelderode’o kūriniuose ekspresionizmo elementai derinami su mistika ir grotesku. L. Scutenaire’o (1905–87) ir A. Chavée (1906–69) kūrybai būdinga siurrealizmo poetika. Siurrealizmo ir simbolizmo įtaka ryšku F. Hellenso, vėliau sukūrusio ir socialinės tematikos romanų, kūriniuose. G. Simenonas parašė detektyvinių ir socialinių psichologinių romanų. S. Lilar (1901–92), C. Bertinas (1919–2002) sukūrė filosofinės, istorinės ir psichologinės prozos, M. Thiry (1897–1977), T. Owenas (1910–2002) – fantastinės. 20 a. antros pusės literatūroje vyravo modernistiniai kūriniai, kuriems būdinga asociatyvumas, sąlygiškumas, psichoanalizės bruožai. Žymesni rašytojai: prozininkai – B. Beck (1914–2008), J. Muno (1924–88), H. Nyssenas (1925–2011), F. Mallet-Joris (1930–2016), M. Moreau (g. 1933), A. Bosquet de Thoranas (1933–2012), C. Detrezas (1937–1985), poetai – G. Norge (1898–1977), L. Wouters (1930–2016), J. Crickillonas (g. 1940), J. P. Verheggenas (g. 1942), dramaturgai – P. Willemsas (1912–97), J. Louvet (1934–2015), R. Kalisky (1936–81), J. de Deckeris (g. 1945).
Literatūra olandų kalba (flamandų literatūra)
Literatūra olandų (flamandų) kalba, arba flamandų literatūra, iki 18 a. pradžios buvo Nyderlandų literatūros dalis. 19 a. pirmoje pusėje Belgijoje prasidėjo olandų (flamandų) literatūros ir kultūros atgimimas, ryšku vokiečių kultūros įtaka. Suklestėjo romantizmas: J. F. Willemsas (1793–1846), K. L. Ledeganckas (1805–47), H. Conscience, G. P. Gezelle. Jų kūryboje vyravo istorinė ir patriotinė tematika. 19 a. viduryje ir antroje pusėje realistinių kūrinių parašė J. M. Dautzenbergas (1808–69), D. Sleeckxas (1818–1901), A. Bergmannas (1835–74), V. Loveling (1836–1923). Poetų G. P. Gezelle’s, H. Verriesto (1840–1922), A. Rodenbacho (1856–80) poezijoje vyravo gamtos tematika. 19 a. pabaigoje ryšku literatūros atsinaujinimas, kuriam įtakos turėjo 1893 įkurto žurnalo Van Nu en Straks rašytojai P. van Langendonckas (1862–1920), E. de Bomas (1868–1953), A. Vermeylenas. Vienas žymiausių poetų – K. van de Woestijne. Jo simbolistinėje poezijoje ryšku dekadentinės nuotaikos. S. Streuvelso prozoje vyrauja valstiečių gyvenimo, F. V. Toussaint van Boelaere’s (1875–1947), H. Teirlincko – didmiesčio ir kaimo vaizdai. Natūralizmui atstovavo C. Buysse. Regioninės tematikos kūrinių parašė M. Sabble (1873–1938), L. Baekelmansas (1879–1965). F. Timmermanso ir E. A. J. Claeso kūrybai būdinga optimistinė pasaulėjauta. P. A. van Ostaijenas – ekspresionizmo pradininkas. Kiti ekspresionistai: K. van den Oeveris (1879–1926), W. Moensas (1898–1982), M. Gijsenas. Dramas rašė H. Teirlinckas, A. G. J. van de Velde (1895–1983), W. Putmanas (1900–54). Prieš ekspresionizmą žurnale ’t Fonteintje (1921–24) pasisakė M. Roelantsas ir R. Minne (1891–1965). 20 a. 4 dešimtmetyje iškilo nauja rašytojų karta: R. Verbeeckas (1904–79), K. Jonckheere (1906–93), B. Decorte (1915–2009). Atsirado psichologinis romanas (W. Elsschotas, F. de Pillecynas, M. Roelantsas, R. Brulezas, 1895–1972, G. Walschapas, M. Gilliamsas, 1900–82, A. Demedtsas, 1906–92). Po 1945 vyravo stambioji proza. M. Gijseno kūriniuose ryšku ironija, J. Daisne’s (1912–78), H. L. Lampo – magiškasis realizmas, L.‑P. A. Boono, P. van Akeno (1920–84) – socialinė problematika. G. Duribreuxo (1903–86), P. Lebeau (1908–82) romanams būdinga katalikiška pasaulėžiūra, R. Joorisas (g. 1936), H. de Coninckas (1944–97) sukūrė neorealistinių kūrinių. Eksperimentinius romanus rašė I. Michielsas, P. de Wispelaere (1928–2016), tradicinius – M. Rosseels (1916–2005), J. Vandeloo (1925–2015), W. Meewisas (g. 1926), W. M. Roggemanas (g. 1935), C. van de Berge (g. 1945). B. Kempo (1926–80), W. Ruyslincko (1929–2014), J. Geeraertso (1930–2015), W. Spillebeeno (g. 1932) romanuose ryšku modernizmo bruožai. Dramas rašė J. van Hoeckas (1922–96), T. Brulinas (g. 1926), H. Clausas, W. van den Broeckas (g. 1941). Poezijai būdinga stilistinė įvairovė. Joje vyravo egzistencialistinė pasaulėjauta, vėliau – siurrealizmo, postsiurrealizmo poetika (G. Gilsas, g. 1924, H. Clausas, H. C. Pernathas, 1931–75). Iškilo konkrečioji poezija (P. de Vree, 1909–82, M. van Maele, 1931–2009). Šalia moderniosios lyrikos kuriama tradicinė (A. van Wilderode, 1918–98, C. D’Haen, 1923–2009), derinami klasikinės ir avangardistinės poezijos elementai (P. Snoekas, W. M. Roggemanas). Kiti žymesni 20 a. antros pusės rašytojai: L. Stassaert (g. 1936), M. van Paemel (g. 1945), L. J. T. Pleysieras (g. 1945), L. Nolensas (g. 1947), H. Portocarero (g. 1952), K. Hemmerechts (g. 1955), H. Brusselmansas (g. 1957), T. Lanoye (g. 1958), E. Mortieras (g. 1965).
Vertimai į lietuvių kalbą
Į lietuvių kalbą išversta C. De Costero, W. Elsschoto, M. Maeterlincko, É. Verhaereno ir kitų rašytojų kūrinių.
flamandų literatūra; belgų literatūra; Belgijos kultūra
L: V. Mallinson Modern Belgian Literature, 1830–1960 1966; M. Quaghebeur Lettres belges entre absence et magie 1990; Nederlandse literatuur, een geschiedenis Amsterdam–Antwerpen 21998.
3067
1783
Belgijos konstitucinė santvarka
Belgijos partijos ir profsąjungos