bendróji semántika, filosofijos kryptis, tirianti kalbą. Susiformavo 20 amžiaus pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Žymiausi atstovai – A. Korzybskis, S. Hajakava, S. Chase’as, A. Rappaportas. Jie iškėlė mintį, kad kalba ir tikrovė nesutampa, tačiau žmogus gali jas tapatinti, o reakciją į žodį laikyti reakcija į tikrovę. A. Korzybskis teigia, kad kaip žemėlapis negali atspindėti visų realios teritorijos detalių, taip ir kalba neišreiškia visų tikrovės aspektų. Kiekvienas tikrovės faktas pasižymi gausybe savybių, o sąvokos, kuriomis nusakomi faktai, išreiškia tik vieną savybę. Žodis turi atitikti tikrovę, nes kalba tiesiogiai lemia žmogaus elgesį, todėl A. Korzybskis reikalauja atsisakyti veiksmažodžio būti kaip loginės jungties. Būti vartojimas, anot jo, sukelia iliuziją, kad žodis, kuriuo vadiname daiktą, ir pats realus daiktas sutampa (šis daiktas yra stalas). Nesupratimas atsiranda, kai su veiksmažodžiu būti siejamos kitokio turinio sąvokos (ąžuolas yra medis). Tai lemia ekonomines, politines, socialines problemas, kurias spręsti galima tik tobulinant kalbą.
1076