Benekáinys (bltr. Беняконі, Beniakoni, rus. Бенякони, Beniakoni), miestelis Baltarusijoje, Varanavo rj., 50 km į pietus nuo Vilniaus, prie Šalčios upės. Pro Benekainis eina Vilniaus–Lydos plentas, geležinkelis. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. 1280 gyventojų (2010). Vidurinė mokykla, biblioteka, dvi ligoninės, paštas.
Istorija
Benekainių dvaras žinomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. 1634 pastatyta katalikų bažnyčia, įsteigta parapija, 1638 – prieglauda. 18 a. įkurta mokykla. 1902 pastatyta dabartinė bažnyčia (sovietmečiu uždaryta, 1989 grąžinta katalikams). 1910–45 veikė Vilniaus žemės ūkio tyrimo stotis. Iki 1795 Benekainys priklausė Vilniaus vaivadijai, Rusijos imperijos metais – Vilniaus gubernijai, 1920–39 – Lenkijai, 1939 priskirti Baltarusijos Sovietų Socialistinei Respublikai. 1861–1950 buvo valsčiaus centras. 1942–44 Benekainių valsčius priklausė Ostlando Lietuvos generalinei sričiai.
Lietuviai
Benekainių apylinkėse nuo seno gyventa lietuvių. Jos įėjo į vientisą lietuvių kalbos arealą. Gyvenviečių pavadinimai lietuviški. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje lietuviai sparčiai slavėjo. 20 a. pradžioje lietuviškai dar kalbėjo maždaug pusė parapijos gyventojų (namuose), kiti – daugiausia baltarusiškai. Pamaldos buvo laikomos tik lenkų kalba. Lenkijos valdymo metais miestelyje veikė Ryto draugijos lietuviška mokykla, aplinkiniuose kaimuose – 10 mokyklų ir Šv. Kazimiero draugijos 14 skyrių (vėliau uždaryti), 1942–44 – lietuvių pradinė mokykla, vėliau kurį laiką progimnazija. Pagal 1942 gyventojų surašymą lietuviai sudarė 18 % Benekainių valsčiaus gyventojų. 20 a. pabaigoje lietuviškai kalbėjo tik pavieniai vyresnės kartos žmonės.
598