berberų ir libių kalbos

berbèrų ir lbių kabos, lbių kalbà, afrazijiečių kalbų šeimos šaka.

Paplitimas

Berberų ir libių kalbos vartojamos Afrikos šiaurėje (Alžyras, Egiptas, Libija, Tunisas) ir vakaruose (Burkina Fasas, Malis, Mauritanija, Marokas, Nigerija, Nigeris). 2011 Maroke berberų kalbai (kartu su arabų) suteiktas valstybinės kalbos statusas. Berberai gyvena salelėmis (viena nuo kitos nutolusiomis) tarp arabų, įsikūrusių šioje teritorijoje 7–11 amžiuje. Kalbančiųjų apie 40 mln. (2017).

Tarmės

Bendrinės kalbos neturi. Yra apie 300 tarmių ir šnektų. Skiriamos tarmių grupės, tarpusavyje gana artimos, tačiau dažnai vadinamos kalbomis: berberų, kabilų, rifų, tamazigtų, tašelhaitų, tuaregų, zenagų, zenatų, libių. Pastaroji vartota antikos laikais Šiaurės Afrikoje į vakarus nuo Egipto. Libių kalbos tarmės, kuria kalbėjo Numidijos gyventojai, išliko 2–1 a. pr. Kr. ir pirmo tūkstantmečio įrašų, užrašytų priebalsiniu libių raštu (iš jo kilusį tifinagą vartoja tuaregai). Antro tūkstantmečio pradžioje libių kalbą (ir numidų) išstūmė arabų kalba.

Gramatinė struktūra

Libių kalbos gramatinė struktūra buvo panaši į senovės semitų kalbų. Berberų ir libių kalbos (tarmių grupės), matyt, susiformavo iš tarmių, panašių į Numidijos tarmę. Jas sieja fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos bendrybės. Dabartinė berberų ir libių kalbų garsų sistema, žodžių ir formų daryba artimos arabų kalbai. Berberų ir libių kalbos turi 2 gimines (vyriškąją ir moteriškąją) ir 2 skaičius (vienaskaitą ir daugiskaitą). Linksnių nėra. Sudėtinga veiksmažodžio sistema. Žodyne gausu skolinių, ypač iš arabų kalbos.

Raštas

Berberų ir libių kalbos, išskyrus tuaregų, vartoja arabų raštą.

2703