Bergamo (Bèrgamas), miestas Italijos šiaurėje, Lombardijos srityje, į šiaurės rytus nuo Milano; provincijos centras.
121 600 gyventojų (2018).
Bergamo įsikūręs Bergamo Alpių pietinėje papėdėje, tarp Brembo ir Serio upių. Tekstilės (šilko), maisto, cemento, elektrotechnikos, chemijos, odos, baldų, poligrafijos pramonė; juodoji metalurgija, metalo apdirbimas, mašinų gamyba. Turizmas. Universitetas (įkurtas 1970).
Romėnų ir Risorgimento (Italijos suvienijimo epochos) muziejai (14 a. pilyje), geologijos ir gamtos istorijos muziejus (tvirtovėje). Carraros akademijos paveikslų galerija. Kompozitoriaus G. Donizetti (Bergamo – jo gimtinė) namas muziejus.
Architektūra
Švč. Mergelės Marijos bazilika Bergamo (pradėta 1137)
Senamiestis išsidėstęs ant kalvos, apsuptas mūro sienų su bokštais (1588). Jame išliko romėnų termų bei vandentiekio griuvėsių (1 amžius). Della Ragione rūmai (apie 1199, perstatyti 1554), Švč. Mergelės Marijos bazilika (pradėta 1137, interjeras 17 a.), Colleoni koplyčia (1476, architektas G. A. Amadeo, lubų freskos 1733, dailininkas G. B. Tiepolo), baptisterija (1340, architektas G. da Campione), katedra (pradėta 1459, architektas Filarete; perstatyta 1689, architektas C. Fontana). Naujamiestyje – Šventosios Dvasios bažnyčia (1521), Naujieji rūmai (1593, architektai E. Pirovano, V. Scamozzi ir kiti), Carraros akademijos rūmai (1810).
Istorija
Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje – keltiškos orobių genties miestas. 196 užimtas romėnų. Nuo 6 a. antros pusės priklausė Lombardijos kunigaikštystei. Nuo 12 a. nepriklausoma komuna. 1329–1428 valdė iš Milano kilusi Visconti giminė, vėliau – Venecijos respublika; Bergamo buvo muzikinės kultūros centras.
1797–1815 Napoleono I įkurtos Cizalpinės respublikos, nuo 1815 Austrijos, nuo 1861 Italijos karalystės dalis.
2271