beždžiõnių raupa, virusinė infekcija, zoonozė, kurią sukelia beždžionių raupų virusas, turintis DNR ir priklausantis Poxviridae šeimai, Orthopoxvirus genčiai. Beždžionių raupai pirmą kartą buvo aptikti 1958, kai tarp tyrimams laikomų beždžionių prasidėjo į raupus panašios ligos protrūkis. Pirmasis žmogaus susirgimo atvejis buvo užregistruotas 1970 Kongo Demokratinėje Respublikoje.
Infekcijos perdavimas
Endeminėse vietovėse beždžionių raupų virusas cirkuliuoja gamtoje tarp daugelio žinduolių. Beždžionių raupų virusą nešioti ir platinti gali įvairūs gyvūnai – gambinės žiurkėnžiurkės (Cricetomys gambianus), voverės, dryžuotosios pelės, miegapelės, primatai. Virusas į organizmą patenka per pažeistą odą (net per mikropažeidimus), per kvėpavimo takus arba gleivines (akis, nosį ar burną).
beždžionių raupų virusas, turintis DNR (3D vaizdas)
Gyvūnai virusą žmonėms gali perduoti artimo kontakto metu (gyvūnui įkandus, tiesioginio sąlyčio metu su infekuoto gyvūno krauju, kūno skysčiais arba per beždžionių raupų viruso sukeltus odos ir gleivinių pažeidimus). T. p. užsikrėsti galima tiesioginio sąlyčio metu su infekuoto žmogaus kūno skysčiais, odos pažeidimais (bėrimais), per virusu užkrėstą aplinką (pvz., patalynę, drabužius, rankšluosčius, chalatus). Sukėlėjas gali būti perduotas oro lašiniu būdu, t. y. kai pratrūksta ligonio burnos gleivinėje esantys pūlinukai ir ten esantis virusas patenka į seiles ir būna perduodamas per didelius kvėpavimo takų lašelius ilgalaikio kontakto veidas į veidą metu (kalbant, kosint ar čiaudint). Virusas t. p. plinta lytiškai. Vis dėlto įprastai žmogus nuo žmogaus užsikrėsdavo retai. Užsikrėtimui reikalingas itin glaudus kontaktas.
Bėrimų atsiradimas laikomas infekcinio (užkrečiamo) laikotarpio pradžia, tačiau manoma, kad ir iki bėrimų atsiradimo užsikrėtę asmenys, turintys kitų ligos simptomų, t. p. gali perduoti beždžionių raupų užkratą. Asmuo gali užkrėsti kitus tol, kol nukrinta visi šašai ir oda po jais visiškai sugija. Šašuose gali būti infekcinės virusinės medžiagos. Nuo užsikrėtimo būdo priklauso ligos sunkumas ir inkubacinio laikotarpio trukmė. Pvz., įkandus užsikrėtusiam gyvūnui, ligos inkubacinis laikotarpis būna trumpesnis ir ligos eiga sunkesnė, palyginti su užsikrėtimu nuo infekuotų aplinkos daiktų. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad beždžionių raupų virusas aerozoliuose išlieka aktyvus ir gyvybingas net 90 valandų.
Ligos paplitimas
Endeminis (nuolat registruojamas tam tikroje teritorijoje) sergamumas beždžionių raupais stebimas Vakarų ir Centrinės Afrikos šalyse. Sekoskaitos duomenimis, Afrikoje aprašytos dvi genetiškai skirtingos beždžionių raupų viruso linijos: Centrinės Afrikos (Kongo baseino) ir Vakarų Afrikos. Jos skiriasi sukeliamos ligos sunkumu bei mirtingumo rodikliais. Kongo baseino variantas – virulentiškesnis ir mirtingumas siekia daugiau kaip 10 %. Vakarų Afrikos viruso variantas yra mažiau virulentiškas ir mirtingumas siekia mažiau kaip 1 %.
Endeminėse šalyse beždžionių raupų infekcija dažniausiai plinta, kai atogrąžų miškuose vietos gyventojai (pvz., medžiotojai) dažnai kontaktuoja su užsikrėtusiais gyvūnais. Beždžionių raupų endeminės šalys yra Beninas, Kamerūnas, Centrinės Afrikos Respublika, Kongo Demokratinė Respublika, Gabonas, Gana (nustatyta tik gyvūnams), Dramblio Kaulo Krantas, Liberija, Nigerija, Kongo Respublika, Siera Leonė, Pietų Sudanas. Endeminėse šalyse dažnai registruojami grupiniai susirgimai (protrūkiai). Beždžionių raupai retai registruojami už Afrikos ribų. Tačiau šių raupų virusas gali būti įvežtas į kitas šalis tiek užsikrėtusių žmonių, tiek gyvūnų. Pvz., 2003 Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ligų kontrolės centras pranešė apie registruotus žmonių susirgimus beždžionių raupais (81 atvejis) po artimo kontakto su naminiais žinduoliais, daugiausia graužikais. Tačiau viruso plitimas nuo žmogaus žmogui nebuvo registruotas. Minėti atvejai JAV buvo susiję su smulkių žinduolių importu iš Ganos į Teksasą ir tai buvo laikoma viruso patekimo į JAV keliu. Viruso plitimas tarp JAV valstijų buvo susijęs su užsikrėtusiais naminiais prerijų šunimis, kurie buvo laikomi kartu su afrikietiškais graužikais.
Iš esmės beždžionių raupais būdavo sergama tik Vakarų ir Centrinėje Afrikoje, bet 2022 padėtis pasikeitė, nes beždžionių raupai pradėjo sparčiai plisti Europoje. Pirmasis susirgimas beždžionių raupais Europos regione buvo registruotas 2022 05 Jungtinėje Karalystėje (JK). Šis susirgimas buvo susijęs su asmens kelione į Nigeriją. Tai įvežtinis infekcijos atvejis. Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras skelbė, kad 2022 JK ir kitose Europos šalyse registruota daugiau beždžionių raupų atvejų, kurie neturėjo epidemiologinio ryšio su žmonių kelionėmis į Afrikos šalis; dauguma jų buvo nustatyti dermatovenerologijos klinikose, kai dėl bėrimų ir kitų simptomų kreipėsi vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais. Be to, Pasaulio sveikatos organizacija skelbė, kad 2022 virusas plinta ne tik Europoje, bet ir kitose – ne Afrikos regiono – pasaulio šalyse. Organizacijos teigimu, 2022 Europa išlieka šio didėjančio protrūkio epicentru.
Ligos simptomai
Beždžionių raupų simptomai pasireiškia po inkubacinio laikotarpio, kuris trunka 6–13 d. (galimi svyravimai nuo 5 iki 21 dienos). Liga dažniausiai prasideda karščiavimu (didesniu kaip 38 °C), raumenų, nugaros, galvos skausmais, nuovargiu bei limfmazgių padidėjimu (dažniausiai kaklo srities).
Per 3–5 d. nuo ligos simptomų pradžios atsiranda odos bėrimai. Iš pradžių 3–6–10 mm skersmens dėmelės, dažniausiai veido, kaktos srityse, vėliau išplinta į kitas kūno vietas. Bėrimai labiausiai paveikia veidą, plaštakas bei pėdas. Palaipsniui odos dėmelės virsta iškilimais, dar vėliau pritvinksta skysčio, padidėja ir pratrūksta bei susiformuoja šašai, o jiems nukritus neretai atsiranda randelis. Vienu metu ant kūno galima aptikti įvairių bėrimų formų: papulių (iškilimų odoje, pūslelių), vezikulių (pripildytų skaidraus skysčio), pūlinukų, pripildytų balkšvo ar gelsvo turinio, šašų (jie pradeda džiūti nuo 9–10 ligos dienos). Gyjančius šašus gali stipriai niežėti. Kasantis bėrimus, išlieka rizika užsikrėsti antrine bakterine infekcija. T. p. sergant beždžionių raupais gali būti burnos ar akių gleivinių pažeidimų. Nuo bėrimų atsiradimo pradžios žmogus tampa labai užkrečiamas. Atsiradus bėrimams sumažėja kūno temperatūra, atslūgsta karščiavimas.
beždžionių raupų bėrimai (Jungtinės Karalystės sveikatos apsaugos agentūra)
Ligą reikia skirti nuo vėjaraupių, kuriais sergant limfmazgių padidėjimo dažniausiai nebūna bei nuo pirmos ligos dienos būdingas viso kūno ir plaukuotų vietų pūslelinis bėrimas, kuris greitai virsta šašais ir jau 2–3 dieną matyti ir pūslelės, ir šašai.
Pastaraisiais metais dažniausiai registruotos lengvos beždžionių raupų ligos formos, tačiau virusas tam tikroms gyventojų grupėms gali sukelti sunkią ligą. Mažiems vaikams, nėščioms moterims, asmenims, kurių imunitetas nusilpęs, liga gali būti sunki, komplikuotis antrinėmis odos bakterinėmis infekcijomis, akių junginės, ragenos, plaučių, smegenų uždegimais. Literatūroje pažymima, kad Vakarų šalyse su kelionėmis susiję ligos atvejai pasireiškė lengvomis ligos formomis. Liga paprastai trunka nuo dviejų iki keturių savaičių. Visą ligos laikotarpį patariama susilaikyti nuo lytinių santykių ir bet kokio artimo fizinio kontakto, kol išnyks bėrimai, nukris šašai. Dauguma susirgusių asmenų gali gydytis namuose (skiriamas simptominis gydymas), tačiau būtina izoliacija nuo kitų asmenų atskiroje patalpoje.
Mirtingumas nuo beždžionių raupų endeminėse vietovėse svyruoja nuo 1 iki 11 %. 2022 Europoje plintantis beždžionių raupų viruso variantas yra mažiau virulentiškas, pasižymi mažesniu mirtingumu, sukelia lengvesnę ligos eigą – klinikinis vaizdas laikomas lengvu, daugeliu atvejų pasireiškia lytinių organų arba tarpvietės bėrimai – jie rodo, kad viruso perdavimas greičiausiai įvyko artimo fizinio kontakto metu (lytiškai santykiaujant).
Diagnozė
Beždžionių raupai diagnozuojami atliekant tiriamosios medžiagos molekulinius (PGR) bei kitus laboratorinius tyrimus. Tyrimai atliekami ir Lietuvoje. Epidemiologiškai beždžionių raupai gali būti įtariami, kai per 21 d. iki simptomų atsiradimo pradžios buvo nustatytas epidemiologinis ryšys su patvirtintu ar tikėtinu beždžionių raupų atveju; asmuo keliavo į beždžionių raupų endemines šalis; kai asmuo (bet kokios seksualinės orientacijos) turėjo kelis arba anoniminius lytinius partnerius.
Ligos gydymas
Dažniausiai ligos gydymas yra simptominis ir palaikomasis (karščiavimo ir niežulio malšinimas, skysčių balanso atkūrimas) bei antrinių bakterinių infekcijų prevencija ir gydymas. Šiuo metu duomenų apie antivirusinių vaistų veiksmingumą ir saugumą yra nedaug. Afrikoje vyksta klinikiniai antivirusinių vaistų tyrimai.
Didžiausią riziką užsikrėsti turi asmenys, turintys glaudų sąlytį su ligoniu, t. y. šeimos nariai, lytiniai partneriai, sveikatos priežiūros darbuotojai. Rizikos grupėms t. p. priskiriami asmenys, kurių imunitetas nusilpęs, sergantys negydoma ŽIV liga, vyresnio amžiaus ir nusilpę žmonės, maži vaikai, nėščiosios bei asmenys, turintys kelis lytinius partnerius, su virusais dirbantis laboratorijos personalas.
Profilaktika
Siekiant išvengti užsikrėtimo nuo sergančio žmogaus, rekomenduojama vengti artimo sąlyčio su asmeniu, kuriam įtariami arba patvirtinti beždžionių raupai, vengti sąlyčio su užterštais daiktais, dėvėti pirštines ir apsauginius rūbus slaugant pacientą, plauti rankas po sąlyčio su ligoniu. Rekomenduojama susilaikyti nuo lytinių santykių mažiausiai 21 d. (prezervatyvų naudojimas negali užtikrinti visiškos apsaugos nuo beždžionių raupų viruso perdavimo). Artimą kontaktą su ligoniu turėję asmenys turėtų mažiausiai 21 d. atidėti kraujo, organų ar kaulų čiulpų donorystę. Artimai kontaktavusieji su sergančio beždžionių raupais asmeniu turėtų patys stebėti savo sveikatos būklę, ar neatsiranda ligai būdingų simptomų. Stebėjimo laikotarpis – 21 d. nuo paskutinio kontakto su ligoniu. Kai kuriose šalyse beždžionių raupais sergantiems ligoniams yra nustatytas 21 d. izoliacijos laikotarpis, tačiau su ligoniu kontaktavusiems asmenims izoliacija netaikoma.
Skiepai
Ankstesnė vakcinacija (iki 1980) nuo raupų suteikia kryžminę apsaugą nuo beždžionių raupų. Atlikti tyrimai parodė, kad raupų vakcinos efektyvumas prieš beždžionių raupų virusą siekia 85 %. Apsauginis skiepijimo nuo raupų poveikis išlieka mažiausiai 20 m., tačiau laikui bėgant blėsta. Manoma, nepaisant silpnėjančio raupų vakcinos poveikio, dėl imuninės atminties B ir T ląstelių apsauga nuo sunkių beždžionių raupų ligos formų gali išlikti visą gyvenimą. Tikėtina, kad kryžminį apsauginį imunitetą nuo raupų turi tik vyresnio amžiaus žmonės, nes vakcinacija nuo raupų buvo nutraukta 1980, todėl visi gimusieji vėlesniais metais yra imlūs beždžionių raupams. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad vaikystėje nuo raupų paskiepyti žmonės gali sirgti lengvesne beždžionių raupų forma.
Originalios (pirmosios kartos) raupų vakcinos žmonėms skiepyti nėra naudojamos. Šiuo metu patvirtinta trečiosios kartos raupų vakcina IMVANEX, kuria skiepijami suaugusieji, siekiant apsaugoti juos nuo raupų infekcijos. Pagal vakcinos aprašą, šios vakcinos veiklioji medžiaga yra gyvas modifikuotas Ankara – Bavarian Nordic padermės karvių raupų virusas. Kai asmuo paskiepijamas šia vakcina, imuninė sistema (natūrali organizmo apsaugos sistema) gamina antikūnus prieš raupų virusą. IMVANEX sudėtyje nėra raupų viruso (Variola), todėl ji negali sukelti raupų.
Vakcinos nuo raupų yra oficialiai registruotos tik JAV ir Kanadoje (imuninių vaistinių preparatų pavadinimai Jynneos ir Imvamune). Jungtinėje Karalystėje naudojama vakcina be atitinkamos registracijos. Siekiant užkirsti kelią infekcijai ar susilpninti galimą jos poveikį organizmui, vakcinacija po didelės rizikos kontakto (sąlyčio) turi būti atliekama kuo skubiau – idealiu atveju per 4 d. (vėliausiai per 14 dienų). Prieš atliekant vakcinaciją po sąlyčio, būtina įvertinti, ar asmenų užsikrėtimo rizika buvo didelė. Pasaulio sveikatos organizacija nerekomenduoja masiškai (profilaktiškai) nuo beždžionių raupų skiepyti visų gyventojų.
Beždžionių raupai Lietuvoje
Epidemija registruota po Pirmojo pasaulinio karo, nes per karą daug vaikų liko nepaskiepyti nuo raupų. Nuo 1936 susirgimų raupais Lietuvoje neregistruota. 1980 Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad raupai likviduoti visame pasaulyje, o paskutinis žinomas šios ligos atvejis užregistruotas 1977.
2022 06 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija pranešė, kad Lietuvą pasieks 700 vakcinos nuo raupų dozių.
2022 08 03 Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patvirtino pirmąjį beždžionių raupų atvejį.
beždžionių raupų bėrimai (Jungtinės Karalystės sveikatos apsaugos agentūra)
3177