bičiulỹstė, feodalinio išnaudojimo forma, kilusi iš bičiulystės papročio.
Manoma, kad bičiulystės pradžia siekia 12 a. – ji susijusi su alodo klostymusi; plito ir versluose, bet labiausiai – bitininkystėje. Tie bičiuliai, kurie virto pilėnais, geraisiais žmonėmis, vėliau bajorais, 13–14 a. įgijo teisę į valstiečiais likusių bičiulių medaus dalį.
Bičiulystė virto medaus duokle ir kaip renta susiklostė dar tada, kai nebuvo veldamų. Valstietis, kasmet atiduodamas medaus duoklę, privalėjo bičiulį bajorą vaišinti. Veldamas, patekęs į kito bajoro priklausomybę arba perleistas kitam feodalui, nenutraukdavo bičiulystės ryšių su bajoru bičiuliu. Bajoras bičiulis privalėjo savo duoklininkui padėti, jei jo avilius ištikdavo nelaimė. To nepadaręs prarasdavo bičiulystės teisę.
683