bifurkãcija (lot. bifurcus – dvišakas), upės (kartais ir slėnio) suskilimas į dvi šakas. Atskilusi šaka žemiau gali įtekėti į pagrindinę upę (pvz., Dono–Aksajaus bifurkacija), tekėti lygiagrečiai su ja ir suformuoti savarankiškas žiotis (Volgos–Achtubos bifurkacija) arba nukrypti į gretimą upyną. Bifurkacija būdinga lygumų žemupiams. Kartais bifurkacija klaidingai vadinamas upių aukštupių susijungimas vandeniui užliejus arba pragraužus lėkštas vandenskyras (pvz., Ūlos–Katros). Šis reiškinys vadintinas baseino užgrobimu, arba baseino kaptažu.
2795