biogrãfija (gr. bios – gyvenimas, gyvybė + gr. graphō – rašau), literatūros žanras  žmogaus gyvenimo istorija. Biografija – seniausias pasakojimo žanras, atsiradęs antikoje (Plutarcho Paralelinės biografijos apie 105 ar 115). Viduriniais amžiais biografijos paplito kaip šventųjų gyvenimo aprašymai. Šviečiamajame amžiuje biografijos buvo rašomos enciklopedijoms. 19 a. pradėtos leisti įžymių žmonių biografijos – J. Forsterio apie Ch. Dickensą (3 t. 1872–74), D. Massono apie J. Miltoną (6 t. 1859–94) ir kitos. Spausdinami daugiatomiai tautų biografijų rinkiniai – S. Vengerovo Rusų rašytojų ir mokslininkų kritinis biografinis žodynas (Kritiko-biografičeskij slovarrusskich pisatelej i učenych 6 t. 1886–1904) ir kiti. Naujųjų laikų pirmieji romanai rėmėsi viena biografija (A. F. Prévost d’Exiles’io Manona Lesko / Histoire du chevalier des Grieux et de Manon Lescaut 1731). 20 a. biografijos žanras išpopuliarėjo faktografiją sujungus su psichologiniu traktavimu (A. Maurois Byron 1930, S. Zweigo Balzac 1946). Biografijų tipai – mokslinė, populiarioji, meninė.

Biografija lietuvių literatūroje

Lietuvoje biografijos žanras pradėjo formuotis 14–16 a. metraščiuose. Pirmosios mokslinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių, didikų šeimų, vyskupų, Vilniaus universiteto profesorių biografijos parašytos 19 a. lenkų kalba. Pirmasis biografijų rinkinys lietuvių kalba – M. Valančiaus Živatai šventųjų (2 dalys 1858–68). Lietuviškos lietuvių veikėjų biografijos pradėtos skelbti atsiradus tautinio atgimimo spaudai. J. Šliūpo knygoje Lietuviškieji raštai ir raštininkai (1890) pateikta lietuvių rašytojų biografijų. Išleista A. Janulaičio Simonas Daukantas (1913), A. Rimkos Vincas Kudirka (1915), V. Kapsuko J. Biliūno biografija (1917), A. Bruožio Mažosios Lietuvos buvusieji rašytojai ir žymesnieji lietuvių kalbos mylėtojai (1920). Nepriklausomoje Lietuvoje dokumentinių biografijų parašė A. Jakštas (rinkinys Užgesę žiburiai 1930), A. Merkelis (Juozas Tumas-Vaižgantas 1934) ir kiti. Sovietinės okupacijos metais daugiausia buvo rašomos propagandinės biografijos, tačiau išleista ir objektyvių, dokumentiniais faktais pagrįstų: V. Merkio Simonas Daukantas (1972), G. Ilgūno Vincas Pietaris (1987). Mokslinių biografijų emigracijoje parašė J. Eretas (Stasys Šalkauskis 1960), J. Girnius (Pranas Dovydaitis 1975). Atkūrus nepriklausomybę parašyta daugiau biografijų apie Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjus: A. Eidinto Antanas Smetona (1990), V. Aleknos Nepriklausomybės akto signataras kun. Alfonsas Petrulis (1996). Populiariosiose biografijose faktografija derinama su išgalvota fabula, meninės prozos priemonėmis. Populiariosios biografijos pradininkas – J. Būtėnas, kuris panaudojo laiškų, atsiminimų, pokalbių su amžininkais medžiagą (Povilas Višinskis 1936, Vincas Kudirka 1937, Žemaitė 1938). V. Kuzmicko rašytoms biografijoms būdinga intriga (Antanas Vilkutaitis-Keturakis 1981, Kristijonas Donelaitis 1983). Emocingumu, psichologiniais bruožais pasižymi A. Sprindžio monografijos Povilas Višinskis (1978), Žemaitė (1986), R. Šaltenio Mūsų Baranauskas (1985), Tarp dangaus ir žemės (1990, apie J. Lindę-Dobilą). Prie grožinių kūrinių priartėja T. Sakalausko knyga Regėjimų naktis (1994, apie V. Mačernį). Remiantis žymių žmonių gyvenimais sukurta romanų, apysakų, apsakymų: J. Švaisto apie V. Kudirką (Jo sužadėtinė 1959), knygnešį M. Sideravičių (Žiobriai plaukia 1962), R. Granausko apie J. Biliūną (Baltas liūdesio balandis 1979), J. Gliaudos apie M. Valančių (Ganytojas ir vilkai 1986).

54

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką