Bržų kautỹnės, Gùdiškio kautỹnės, didžiausias Lietuvos sukilėlių būrių susirėmimas su Rusijos kariuomene per 1863–1864 sukilimą. Įvyko 1863 05 07–09 Biržų girios pakraštyje prie Medeikių, Gudiškio ir Šniurkiškių. Pagal Z. Sierakausko planą – išplėsti sukilimą visoje Lietuvoje ir Kurše – jo rinktinė (apie 2500 žmonių) 05 03 iš Andrioniškio miško 3 kolonomis patraukė Biržų link. Dešiniajai kolonai vadovavo A. Mackevičius, vidurinei – Z. Sierakauskas, kairiajai – B. K. Koliška. Jos turėjo susijungti už Biržų prie Medeikių kaimo. Sukilėlius vijosi generolo I. Ganeckio vadovaujama Rusijos kariuomenės rinktinė. 05 07 Biržų girioje susijungusias Z. Sierakausko ir B. K. Koliškos kolonas puolė priešakinis Rusijos kariuomenės rinktinės dalinys (vadas – majoras Merlinas) – pusantros kuopos pėstininkų, ulonų eskadronas ir kazokų šimtinė. Po dvi valandas trukusio susišaudymo dalinys pasitraukė į Medeikius, sukilėliai įsitvirtino miške. 05 07–08 naktį iš Anykščių apylinkių prie Biržų atvyko I. Ganeckio pagrindinės pajėgos (apie 3000 rinktinių gvardijos kareivių). 05 08 prie Gudiškio kaimo įvyko lemiamos kautynės, kurias sukilėliai pralaimėjo, Z. Sierakauskas ir B. K. Koliška pateko į nelaisvę. Kautynėms baigiantis atvykusi A. Mackevičiaus kolona nebegalėjo pakeisti padėties, bet iš apsupimo išlaisvino I. Leskausko vadovaujamus pirmųjų dviejų kolonų likučius (apie 400 žmonių). 05 09 prie Šniurkiškių palivarko sukilėliai buvo dar kartą sumušti. Likusius sukilėlius A. Mackevičius ir I. Leskauskas išvedė į Panevėžio apylinkių miškus. Per Biržų kautynes buvo išblaškyta didžiausia sukilėlių rinktinė, žuvo nemaža sukilėlių ir jų vadų, buvo prarasta gurguolė su amunicija. Po kautynių sukilėliai nebesudarinėjo tokių didelių rinktinių, vengė susidūrimų su dideliais Rusijos kariuomenės daliniais, pradėjo plačiau naudoti partizaninio karo taktiką.

2111

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką