Bržų kunigaikštỹstė, 1547–1811 gyvavusi privati didikų Radvilų valda majoratas.
Pradėta vadinti kunigaikštyste, kai 1547 Mikalojus Radvila Rudasis iš Šventosios Romos imperijos imperatoriaus gavo kunigaikščio titulą ir ėmė tituluotis Biržų ir Dubingių kunigaikščiu. Galutinai susiformavo 16–17 a. sandūroje. Iki 1731 priklausė Radvilų giminės Biržų-Dubingių šakai. Kristupas Radvila Perkūnas (1547–1603) pastatydino Biržų pilį, rūmus, išrūpino miestui Magdeburgo teisę (1589). Biržai tapo kunigaikštystės ekonominiu ir kariniu centru. Boguslavas Radvila (1620–69) buvo paskutinis Radvilų giminės Biržų vyriškosios šakos atstovas. Jo duktė Liudvika Karolina Radvilaitė (1667–95) gyveno Karaliaučiuje ir Vokietijoje ir iš ten valdė Biržų kunigaikštystę. 1731 ji perėjo Radvilų Nesvyžiaus-Olykos šakai. Nuo 17 a. antros pusės buvo administruojama iš Slucko, vėliau iš Nesvyžiaus (iš to meto Radvilų valdų administracinių centrų). Nuo 16 a. vidurio tiesiogiai valdė vietininkai, arba seniūnai vyriausieji valdytojai. Nuo 17 a. vidurio kunigaikštystę valdė generaliniai ekonomai, administracijos gubernatoriai, o seniūnai iš esmės buvo kunigaikštystės ūkvedžiais, tačiau 18 a. jie vėl tapo vyriausiaisiais valdytojais ir buvo vadinami gubernatoriais bei pilies seniūnais teisėjais.
Biržų kunigaikštystė buvo svarbi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šiaurinio pasienio apsaugai (neatsitiktinai jos savininkai Kristupas Perkūnas Radvila, jo sūnus Kristupas Radvila ir šio sūnus Jonušas Radvila buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didieji etmonai) ir viena svarbiausių giminės latifundijų (greta Kapyliaus, Nesvyžiaus, Slucko kunigaikštysčių).
16 a. antroje pusėje–18 a. Biržų kunigaikštystę sudarė žemės Upytės apskrityje ir Ukmergės apskrityje. Kaip ūkinis vienetas priklausė Radvilų Užnerio valdų sistemai, kaip bažnytinis – Biržų evangelikų reformatų distriktui. Turėjo vieną magdeburginį miestą (centrą) Biržus, keturis miestelius (Nemunėlio Radviliškis, Papilys, Salamiestis, Saločiai) – smulkesnių kunigaikštystės dalių centrus, 250–300 įvairaus dydžio (nuo 2 iki 106 valakų) gyvenviečių: dvarų bei palivarkų (didesni Ageniškio, Astravo, Naradavos, Parovėjos) ir kaimų.
Kunigaikštystės administracija tiesiogiai valdė tik Biržų pirmąjį ir antrąjį bei Naradavos ir Parovėjos dvarus. Kiti dvarai (17–18 a. jų buvo 50–70), paprastai palivarkai, būdavo išnuomojami bajorams, įkeičiami jiems už skolas, duodami valdyti leno ar kita teise. 18 a. viduryje išnuomota netgi pats Biržų dvaras ir miestas. Tuo metu Biržų kunigaikštystei priskirti Radvilų dvarai, esantys Vilniaus ir Kauno apskrityse bei Žemaitijoje. 1674 kunigaikštystė turėjo 530 valakų, 1682 – 660, 1708 – 1067. 17 a. pabaigoje–18 a. prie kunigaikštystės buvo prijungta Alanta, Kėdainiai, Salos, Vyžuonos, Svėdasai, Tytuvėnai, Šventežeris ir kiti.
Valda prarado kunigaikštystės statusą, kai D. J. Radvila 1811 ją pardavė grafui Mykolui Tiškevičiui; ji tapo Tiškevičių ordinacija. Išliko 1645 J. Narūnavičiaus sudarytas Biržų kunigaikštystės žemėlapis.
P: Biržų dvaro teismo knygos 1620–1745 / parengė V. Raudeliūnas ir R. Firkovičius Vilnius 1982. L: J. Yčas Biržai Kaunas 1931; R. Ragauskienė, D. Karvelis 1645 m. J. Naronovičiaus-Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapis Vilnius 1997.
1405
1008