Bizántijos istòrija
Teritorija ir gyventojai
Visiškai savarankiška valstybe Bizantija tapo tik po Romos imperatoriaus Teodosijaus I Didžiojo mirties (395), Romos imperijai galutinai suskilus į Rytų ir Vakarų imperijas. Bizantijos teritorija (didžiausia 4–6 a.; žemėlapis) ne kartą keitėsi; gyventojų etninė sudėtis buvo marga – graikai, armėnai, dakai, gruzinai, ilyrai, trakai, sirai, koptai, vėliau apsigyveno gotai (4–5 a.), slavai (6–7 a.), arabai (7–9 a.), polovcai ir pečenegai (11–13 a.). Valstybės politiniame gyvenime vyravo graikai, valstybės politika gana ilgai buvo grindžiama tiesiogiai paveldėta Romos teise, glaudžiais pasaulietinės ir bažnytinės valdžios santykiais, antikos tradicijomis. Bizantijos gyventojai save vadino romėjais, o valstybę – Romėjų imperija (graikų kalba Basileia tōn Romaiōn). 6–7 a. valstybinę lotynų kalbą išstūmė graikų kalba.
Bizantija ir jos valdos
Žemėvalda
Yrant vergovinei santvarkai (4–7 a. vidurys) žemė priklausė valstybei, stambiesiems žemvaldžiams, Bažnyčiai, poliams ir atskiroms laisvosioms kaimo bendruomenėms. Išlikęs Romos imperijos laikų kolonatas, vergų darbas t. p. pamažu nyko. Stambieji žemvaldžiai, telkdami kariaunas, išlaikė jas kariauninkams suteikdami individualias žemės valdas, bet daugumoje valstiečių bendruomenių individuali žemės nuosavybė (alodas) nepaplito, todėl Bizantijoje klostėsi vadinamasis pusinis feodalizmas. 4–6 a. barbarų (vandalų, hunų, ostgotų, vestgotų) antplūdžius Bizantijos imperatoriai sėkmingai neutralizuodavo diplomatiniais veiksmais arba asimiliuodami barbarus.
Miestai ir valdymas 4–6 amžiuje
4–5 a. Bizantijos miestai buvo panašūs į antikinius polius, tik dalis jų gyventojų vertėsi amatais ir prekyba. Turtingiausi amatininkai tapo stambiais dirbtuvių savininkais, o kiti (jų buvo dauguma) prarado piliečių statusą ir tapo priklausomi nuo stambiųjų savininkų ir žemvaldžių. Svarbiausias politinio gyvenimo ir tarptautinės prekybos centras buvo Konstantinopolis, kur nuo 5 a. veikė įvairios politinės grupės (dimai), atstovaujančios diduomenei (venetai), amatininkams ir prekybininkams (prasinai).
Iki 6 a. Bizantija buvo centralizuota luominė, karinė biurokratinė monarchija. Valdžia priklausė imperatoriui (basilėjui); senatas buvo tik patariamoji institucija. Nors kurį laiką veikė Romos teisė ir valdymo organizacija, didelę įtaką turėjo ir Rytų valstybių praktika (dvaro ceremonialas, biurokratinė administracija, griežta hierarchija ir servilizmas); Bizantijos valdymo praktika, visuomeniniai santykiai, išorinio blizgesio siekimas, sustabarėjimas ir kita ilgainiui susilydė į valstybės gyvenimo stilių, vadinamą bizantizmu. Svarbi vienijanti jėga buvo krikščionybė, laimėjusi kovą su sektantiškais ir eretiškais judėjimais (arijonizmu, nestorijonybe, monofizitizmu) bei pagonybe. 6 a. krikščionybė tapo valstybine religija.
Justinianas I Didysis su palyda (Ravennos Šv. Vitalės bažnyčios mozaika, 547)
Justiniano I laikotarpis
Galinga valstybe Bizantija tapo Justiniano I Didžiojo laikais (527–565). Įveikusi persų ir slavų antpuolius, numalšinusi Nikos sukilimą Konstantinopolyje (532), Bizantija sėkmingai plėtė ir savo teritoriją. 6 a. ją sudarė beveik visas Balkanų pusiasalis, Mažosios Azijos didžioji dalis, Sirija (iki Eufrato), Palestina, Egėjo ir Adrijos jūros salos, Kreta, Kipras, Egiptas, Kirenaika, dalis Užkaukazės bei Pirėnų ir Krymo pusiasalių (64 provincijos ir 2 prefektūros). Justinianas I Didysis kodifikavo romėnų teisę (Justiniano kodifikacija), įtvirtino jos normas, ginančias privačią nuosavybę; tai įteisino vergovinius santykius, bet klostantis pusiniam feodalizmui žemės valdymas darėsi hierarchinis, todėl romėnų teisė 8 a. evoliucionavo į vadinamąją Eklogą. Imperatoriai siekė valstybės ir Bažnyčios vienybės, t. p. ir Dievo vietininkų žemėje vardo; jų šaukiamų Bažnyčios susirinkimų nutarimai buvo pripažįstami kaip valstybės teisės normos. 7 a. Bizantija tapo galutinai helenizuota valstybe.
Teritorinės netektys ir socialinė nesantaika
636–698, po arabų antpuolių, Bizantija prarado Siriją, Palestiną, dalį Mesopotamijos, Šiaurės Afriką (iš viso 2/3 pirmykštės teritorijos). Nuo 6 a. pabaigos Balkanų pusiasalyje pradėjo kurtis slavai, 681 susikūrė Bulgarija, vėliau Serbija ir kitos valstybės, kurios puldinėjo Bizantiją. 7 a. suirus vergoviniams ūkiams, svarbiausiais materialinių gėrybių gamintojais tapo kaimo bendruomenės (priklausomos ir laisvosios). Miestai prarado buvusią ekonominę reikšmę ir agrarizavosi. Politinis ir socialinis gyvenimas persikėlė į kaimą. 8–10 a. diduomenė pajungė beveik visus laisvuosius gamintojus. Stiprėjanti socialinė nesantaika reiškėsi Tomo Slavo sukilimu (820–825), paulikianų (7–9 a.), ikonoklastų (726–843) judėjimais.
Bažnyčios padėtis
Patriarcho Fotijaus laikais (858–867; 877–886) ypač sustiprėjusi Bažnyčia ėmė reikalauti lygių teisių su pasaulietine valdžia (cezaropapizmas). Sėkminga slavų kraštų (Moravijos didžiosios valstybės, Bulgarijos, Kijevo Rusios) christianizacija 9–10 a. atvėrė naujas valstybės ir Bažnyčios veiklos bei įtakos sferas. Aštrėjo nesutarimai su popiežiais. 1054 įvyko oficialus Bažnyčios skilimas (schizma) į Rytų (Stačiatikių) ir Vakarų (Katalikų) Bažnyčią.
Makedonų dinastijos valdymas
imperatorius Teofilis prie Vlachernų Švč. Dievo Motinos bažnyčios Konstantinopolyje (13 a. antra pusė, Johanneso Skylitzeso kronikos iliuminacija, Nacionalinė biblioteka Madride)
Bizantijos vidaus būklė stabilizavosi valdant Makedonų dinastijai (867–1059). Susiklostė centralizuota absoliutinė monarchija su biurokratiniu administraciniu aparatu. Be imperatoriaus, buvo 4 ministrai (logotetai). Gynybos tikslais vykdytos vidaus reformos. Sujungus civilinę administraciją ir karinę valdžią, vietoj diecezijų ir provincijų buvo nustatyti nauji kariniai administraciniai dariniai (temos), kuriuos valdė strategai, sprendžiantys teisės, ūkio, finansų, karybos ir kitus reikalus. Politiniame gyvenime aktyviai reiškėsi provincijų stambieji feodalai (dinatai) ir valdininkija. Išlikusios laisvosios kaimo bendruomenės sunyko, valstiečiai buvo paversti priklausomais (parikais), paplito sąlyginės žemėvaldos formos (charistikija, pronija). 10 a. viduryje iš arabų atkariauta dalis Mesopotamijos, Mažosios Azijos ir Sirijos, t. p. Kreta ir Kipras. 1018 užkariauta Vakarų Bulgarijos karalystė. 10–11 a. mezgėsi tvirtesni prekybos ryšiai su Vakarų Europa, Kijevo Rusia, nusistojo vadinamasis Variagų kelias į graikus.
Imperijos nuosmukis ir žlugimas
11 a. Bizantijoje stiprėjo vidaus teritorijų separatizmas, pečenegų ir turkų seldžiukų antpuoliai. Valdant Komninams (1081–1185), valstybė šiek tiek sustiprėjo, o valdant Angelams (1185–1204) vėl smuko. Per IV kryžiaus žygį kryžininkai užėmė Konstantinopolį (1204) ir įkūrė Lotynų imperiją (gyvavo 1204–61). Kitoje Bizantijos dalyje susikūrė savarankiškos Nikėjos (1204–61), Trapezunto (1204–1461) imperijos, Epyro despotija (1204–1337), kiti trumpalaikiai valstybiniai dariniai. 1261 Nikėjos imperatorius Mykolas VIII Paleologas užėmė Konstantinopolį ir atkūrė Bizantijos imperiją. Liono II susirinkime sudaryta bažnytinė unija (1274), kuria siekta neutralizuoti antibizantietiškąją koaliciją Vakaruose ir sustiprinti valstybę, liko neįgyvendinta. Paleologų laikais (1261–1453) Bizantija buvo nedidelė valstybė, iš visų pusių puldinėjama (daugiausia turkų osmanų). Po Maricos mūšio 1371 ji faktiškai tapo Osmanų imperijos vasalu. Bizantijos aukštuomenė vėl ieškojo Vakarų Europos paramos. 1439 sudaryta stačiatikių ir katalikų bažnytinė Florencijos unija. Bizantijos Stačiatikių Bažnyčia pripažino popiežiaus valdžios primatą. Ši unija tikėtosios realios Vakarų Europos pagalbos neatnešė; ji tik padalijo Konstantinopolio visuomenę į dvi besivaidijančias stovyklas.
Konstantinopolio žlugimas, 1453 (tempera, medis, 1834, dailininkas Panagiotosas Zografosas, Nacionalinis istorijos muziejus Atėnuose)
Ekonomiškai nusmukusi, tarpusavio vaidų ir prieštaravimų draskoma, negaunanti realios pagalbos iš krikščioniškųjų Vakarų Europos valstybių Bizantija nepajėgė atremti turkų osmanų. 1453 05 29 (po 2 mėnesių apgulties) jie užėmė Konstantinopolį, žuvo imperatorius Konstantinas XI Paleologas ir Bizantija žlugo. 1456 buvo užimti Atėnai, 1460 – Morėja, 1461 – Trapezuntas.
Žlugus Bizantijai Europa ilgam laikui prarado daugumą prekybos su Rytais kelių ir atsidūrė ilgalaikės turkų osmanų grėsmės akivaizdoje.
1
*dinastijai nepriklausė
L: F. Uspenskij Istorija Vizantijskoj imperii t. 1 Sankt-Peterburg 1914, t. 2 Leningrad 1927, t. 3 Moskva–Leningrad; S. Runciman Byzantine Civilization London 1933; C. Diehl Histoire de l’Empire byzantin Paris 1934; L. Brehier Le Monde Byzantin 3 vol. Paris 1947–50; A. Vasiliev History of the Byzantine Empire 324–1453 Madison 21952; J. M. Hussey The Byzantine World London 1957; G. Ostrogorsky Geschichte des Byzantinischen Staates München 21963; Istorija Vizantii 3 t. Moskva 1967; D. Obolensky The Byzantine Commonwealth New York–Washington 1971; Ju. Kulakovskij Istorija Vizantii 3 t. Sankt-Peterburg 31996.
2452