Bizántijos mùzika. Plačiąja prasme – 4–15 a. Bizantijos imperijoje skambėjusi muzika, siaurąja – rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota graikų ir slavų bažnytinė muzika. Muzikos bizantistika daugiausia ir tiria rašytinę muzikinę kultūrą.
Senoji muzika
Bizantijos muzikos ištakos glūdi Bizantijos imperijoje gyvenusių ar su ja susijusių tautų (persų, koptų, armėnų, sirų, žydų, graikų, romėnų, slavų ir kitų) muzikos tradicijose. Iš literatūrinių bei naratyvinių šaltinių žinoma apie klajojančius muzikantus histrionus, tačiau jų muzika nebuvo užrašoma. Muzika neabejotinai skambėjo per įvairias žaidynes cirkuose ir hipodromuose (kol tokie pasilinksminimai nebuvo uždrausti). Kiek vėliau buvo išplėtota rūmų muzika, susiklostė sudėtinga, tačiau gana aiškiai apibrėžta ceremonijų sistema. Visus viešuosius imperatoriaus ir jo šeimos narių pasirodymus bei eisenas lydėjo kraktų (pasauliečių) choras. Jis giedodavo arba rečituodavo tam tikras aklamacijas, kurios būdavo atliekamos pritariant pučiamųjų instrumentų ir nešiojamųjų vargonų ansambliui. Panašiai Konstantinopolio patriarchą ir kitus bažnytinius dignitorius lydėdavo psaltų (dvasininkų) choras.
Bažnytinės muzikos raida
Bažnytinės muzikos ištakos siekia pirmuosius krikščionybės amžius. Ji sudaro svarbiausią Bizantijos muzikos palikimo dalį. Bizantijos bažnytinė muzika yra vokalinė, vienbalsė (nors būta ir burdoninio giedojimo). Iki mūsų laikų visose stačiatikių bažnyčiose leidžiama tik giedoti bei skambinti varpais (kitus muzikos instrumentus naudoti draudžiama).
Išliko nemažai Bizantijos liturgijos ir giedojimo pavyzdžių. Seniausi iš 9 a. rankraščių. Iš viso žinoma apie 1500 9–15 a. giesmynų ar kitokių rankraščių, kuriuose muzika užrašyta muzikos notacija. Bizantijoje buvo vartojama dviejų tipų notacija – skaitinių (ekfonetinė) Šv. Rašto skaitiniams, ir melodinė (neuminė) giesmėms užrašyti.
Iš pradžių Bizantijoje, kaip ir kituose krikščioniškuose rituose, giedojimo pagrindas buvo psalmodija bei liturginis rečitatyvas. Svarbiausiems liturgijos (mišių) žanrams priskiriama responsorinio tipo giesmės prokeimenonas (maždaug atitinkantis lotynišką gradualą), aleliuja ir koinonikonas (komunijos giesmė). Jos buvo surašomos psaltikone ir asmatikone.
Himnai
Labai svarbią vietą užima himnai. Jų kūryba (himnografija) ir giedojimas Bizantijoje tapo liturginės muzikos pagrindu. Šių himnų kūrėjai – melografai ir himnografai kūrė ne tik naujas melodijas bei tekstus, bet ir formas, žanrus bei suformavo liturginių giesmynų tipus. Ankstyviausias iš himnų buvo troparionas, kuris atsirado 4 a. kaip trumpa biblinių tekstų parafrazė (šis parafrazavimo principas buvo bene svarbiausias Bizantijos himnografijoje). Jie buvo surašomi į tropalogionus, tačiau šių teišliko fragmentai. Pirmoji didžioji Bizantijos himno forma buvo kontakionas. Jie buvo kuriami 5–6 a. pagal Sirijos modelius (vienu svarbiausių jų kūrėjų laikomas iš Sirijos kilęs Romanas Melodas). Tai buvo ilgos poemos, susidedančios iš 20–30 strofų. Iš pradžių jos, matyt, buvo silabinės ritmikos, tačiau išlikę muzikos pavyzdžiai (seniausi iš 9 a.) yra išplėtotos melizminės ritmikos, dviejų strofų. 7 a. atsirado viena svarbiausių didžiųjų bizantiškojo himno formų – kanonas. Šios formos pradininku laikomas Andriejus Kretietis. Jo didysis kanonas, skirtas gavėniai, susideda iš 250 eilučių. Kanoną sudarė 9 odės, parašytos pagal devynias Biblijos giesmes. Kiekviena odė susideda iš 3–4 strofų, kurių pirmoji vadinama heirmu (heirmos) ir yra modelis, kitos – pagal šį modelį parašyti troparionai. Heirmai buvo surašomi į heirmologionus (iš viso žinoma apie 2000 tokių strofų modelių). Vis nauji kanonų tekstai buvo kuriami beveik iki 13 a., tuo tarpu melodijų visuma nusistojo apie 8–9 amžių. Žymiausi kanonų kūrėjai buvo Jonas Damaskietis ir Kosmas Jeruzalietis. Dar viena svarbi muzikos forma yra stichira – neilgi himnai, surašyti sticherarione, giedami per liturgines valandas kaip intarpai tarp psalmių (kaip grigališkojo choralo antifonos).
Giesmės
Apie 8–10 a. susiklostė klasikinis silabinių giesmių stilius. Klasikinis melizminis psaltikono bei asmatikono giesmių stilius nusistojo apie 11 a. ar anksčiau. Nauji raiškos būdai (dažniausiai įvairi pagražinimo technika) atsirado iš Artimųjų Rytų muzikos. Maždaug 13 a. pabaigoje susiklostė naujas, kalofoninis (gražiai skambantis, arba išgražintasis), stilius – įvairios puošmenos tapo ypač svarbios. Žymiausias šio stiliaus kūrėjas buvo Jonas Kukuzelis. Jis laikomas didelių liturginių muzikos antologijų, vadinamųjų akolutijų (akolouthiai), sudarytoju. Kalofoninio stiliaus kūrinius ypač veikė arabų muzikavimo tradicijos. Bizantijos muzika turėjo įtakos Ispanijos bei Pietų Italijos, rytinės Viduržemio jūros pakrantės muzikinėms kultūroms, lėmė rusų bei kai kurių kitų slavų tautų liturginės muzikos raidą.
L: E. Wellesz A History of Byzantine Music and Hymnography Oxford 21961.
2752
Basileia tōn Romaiōn
Bizantijos kultūra