bizántiškojo stliaus architektūrà
Šv. Morkaus katedra Venecijoje (9–11 a., 12–15 a. perstatyta)
Pastatų architektūrai būdinga antikos ir Artimųjų Rytų architektūros bruožų sintezė, konservatyvumas ir kanoniškumas bei rafinuota meninė raiška. Bizantiškasis stilius labiausiai reiškėsi sakralinėje architektūroje. Ankstyvuoju laikotarpiu statyta panašūs į itališkuosius bazilikiniai arba centriškieji pastatai (mauzoliejai, baptisterijos, šventyklos) – Šv. Apolinaro Naujojo bažnyčia Ravennoje (536–556). 6–7 a. susiformavo kryžiškosios kupolinės bažnyčios struktūra su centriniu kupolu, kurį rėmė burės arba trompai, laikomi arkomis sujungtų stulpų. Prie kupolo iš 4 pusių šliejosi cilindriniai skliautai. Kampinės patalpos t. p. dengtos skliautais arba mažesniais kupolais. Išorės kupolų būgnus skaidė arkinės nišos. Kapiteliai trapecijos pavidalo, remiantys tokio pat pavidalo arkų impostus. Statyta iš apie 5 cm storio plintų, su kalkių skiediniu.
Interjeruose siekta erdvės ir puošybos vientisumo, spalvų ir šešėliavimo efektais kurtas misterijos įspūdis. 9–12 a. bažnyčių erdvės sandara kito nedaug, didelė reikšmė teikta bažnyčios simboliams. Ji laikyta Žemės ir Dangaus mikrokosmu, Kristaus gyvenimo Žemėje vieta. Interjere freskos ir mozaikos dėstytos pagal griežtą tvarką, siužetų teologinę reikšmę. Bažnyčios interjero tapyba pasidarė svarbesnė nei jos architektūrinės formos. Svarbiu architektūriniu elementu tapo aukštas būgnas, laikomas burių arba trompų. Bažnyčios rytinėje pusėje dažniausiai statyta 3 apsidės, vakarinėje pusėje – 1 ar daugiau narteksų. Po 1261 daugiausia statytos nedidelės, į kvadratą įkomponuotos graikiškojo kryžiaus plano bažnyčios. Jų sienos viduje puoštos spalvotomis plytomis, tinku, šlifuotu akmeniu, akmens raižiniais (Persijos ir Sirijos įtaka), keramikos intarpais.
Bizantiškasis stilius paplito už Bizantijos ribų, jo plėtotę veikė vietinių tautų architektūros tradicijos. Bizantiškasis stilius turėjo įtakos Armėnijos, Gruzijos, kai kurių stačiatikiškų Europos šalių (Bulgarijos, Serbijos) architektūrai. Bizantiškojo stiliaus architektūros paminklų yra Pietų Italijoje, stiliaus bruožai reiškėsi Italijos renesanso architektūroje. Bizantiškasis stilius lėmė Rusios architektūros savitumą. Kijevo ankstyvoji mūro architektūra buvo sukurta nuo 11 a. čia dirbusių Bizantijos meistrų. Vėliau bizantiškasis stilius paplito Naugardo ir Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystėse, carinėje Rusijoje gyvavo iki 17 a. pabaigos (jo formos stilizuotos 19 a.–20 a. pradžioje).
Vasilijaus Palaimintojo cerkvė Maskvoje (16 a., kairėje – Maskvos kremliaus Spaso bokštas, 1491, architektas P. Friazinas)
Lietuvoje
Lietuvoje 13–16 a. pastatyta bizantiškojo stiliaus stačiatikių cerkvių, 19–20 a. – eklektiškų neobizantiškųjų stačiatikių cerkvių (Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, arba Įgulos soboras, Kaune, 1895, Šv. Konstantino ir šv. Michailo, arba Romanovų, cerkvė Vilniuje, 1913, architektai V. Adamovičius, A. Špakovskis).
1836