Blažiẽjus apie 316, šventasis kankinys. Šventė – Katalikų Bažnyčioje vasario 3, Stačiatikių Bažnyčioje vasario 11. Gyvenimas ir veikla daugiausia žinomi iš legendų. Pagal tradiciją Blažiejus gimė Cezarėjos Kapadokijoje. Gyveno Sebastėjoje (Mažoji Armėnija, dabar Sivasas), buvo gydytojas, vietos gyventojų prašymu paskirtas Sebastėjos vyskupu. Globojo Romos imperatoriaus Diokleciano persekiojamus krikščionis, lankė juos kalėjime, gydė. 313 imperatoriui Licinijui paskelbus Milano ediktą, kuriuo pripažinta krikščionybė, bet kai kuriose Romos provincijose ir toliau persekiojant krikščionis, Blažiejus su jais pasitraukė į Argą, apsigyvenęs viename iš urvų vadovavo savo vyskupijai. Pasak legendų, Argo valdytojo įsakymu medžiotojams buvo liepta sugauti daug žvėrių krikščionims sudraskyti. Prie vieno urvo medžiotojai pastebėjo daug įvairių žvėrių, kurie tarsi laukė, kol Blažiejus kaip įprastai išeis juos palaiminti ir išgydyti. Tai sužinojęs Argo valdytojas liepė jam atvesti Blažiejų. Pakeliui į egzekucijos vietą Blažiejus Kristaus vardu darė įvairius stebuklus ir gydė – išgydė našlės vienturtį sūnų, kuriam grėsė mirti nuo į gerklę įstrigusios ašakos, kitai neturtingai našlei grąžino vilko suėstą paršiuką (vilkas jai atnešė jį įsikandęs gyvą ir sveiką). Apie įkalintą Blažiejų sužinojusi našlė paskerdė išgelbėtą paršiuką ir atnešė iš jo pagaminto maisto Blažiejui. Naminių gyvūnų, akmenskaldžių ir Dubrovniko globėjas.
Atributai – pastoralas, elnias, paukšteliai su maistu snape, karštuvai, sukryžiuotos žvakės.
Ikonografijoje vaizduojamas kaip vyskupas, iškėlęs ranką laiminti, gydantis vaiką, laikantis Dubrovniko miesto maketą.
Lietuvoje Linų diena (vasario 3) sutapatinta su šv. Blažiejaus minėjimu. Tą dieną tikintieji nešdavo į bažnyčią pašventinti linų siūlais surištą eglės arba kadagio šakelę. Tikėta, kad ji saugo nuo nelaimių ir ligų, šia sruoga apvyniojus ligoniui kaklą padeda persišaldžius ar skaudant gerklę.
Tikima, kad šv. Blažiejus saugo nuo gerklės ligų ir kraujavimo.