Bòaso istòrinė mokyklà, Jungtinių Amerikos Valstijų kultūrinės antropologijos mokykla.
Boaso istorinės mokyklos idėjinis pradininkas vokiečių etnologas Franz Boas
Tyrimo objektai ir metodai
Tyrė kurio nors laikotarpio visuomenės kultūrinius bruožus.
Rėmėsi difuzionizmu ir teorija, pagal kurią kiekviena kultūra yra individuali ir nepriklausoma nuo kitų, o išplitusi už kultūros komplekso ribų – determinuota konkrečių istorinių įvykių ir psichologinių veiksnių; kultūrinė grupė turi savitą istoriją, kurią lemia vidinės raidos ir kultūros difuzija.
Tyrimams mokyklos atstovai taikė lyginamąjį istorinį metodą ir tris svarbiausias metodologines nuostatas: faktografinio istorizmo (antropologinius tyrimus laikė istoriniais, taisyklių formulavimą pakeitė istoriniu rekonstrukcijos metodu; E. Sapiras), psichologizmo (kultūrinius reiškinius aiškino remdamiesi žmogaus suvokimu ir psichologinėmis asociacijomis; R. Benedict) ir atomizmo (kultūros negalima suprasti be jos požymių sąrašo; F. Boasas, E. Sapiras).
Raida
Susiklostė 19 a. pabaigoje pagal F. Boaso idėjas.
Boaso istorinė mokykla 20 a. pirmame ketvirtyje Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo labai populiari, jai priklausė daug žymių kultūros antropologų.
20 a. 4 dešimtmečio pabaigoje dėl tyrimų sudėtingumo ir funkcionalistų kritikos mokyklos sekėjų gerokai sumažėjo.
Žymiausi atstovai
| R. Benedict (1887–1948) |
| F. Boasas (1858–1942) |
| Rollandas Burage Dixonas (1875–1934) |
| Alexanderis Goldenweiseris (1880–1940) |
| M. J. Herskovitsas (1895–1963) |
| A. L. Kroeberis (1876–1960) |
| Ralfas Lintonas (1893–1953) |
| Robertas Lowie (1883–1957) |
| M. Mead (1901–1978) |
| E. Sapiras (1884–1939) |
| Clarkas Wissleris (1870–1947) |
1995