boikòtas (angl. boycott), visiškas ar dalinis santykių su fiziniais ar juridiniais asmenimis, organizacijomis ar valstybėmis nutraukimas, atsisakymas vykdyti pavestas užduotis arba naudotis tam tikromis teisėmis ar paslaugomis. Paprastai reiškia įvairias ekonominės ir socialinės izoliacijos priemones, taikomas valstybės viduje ar tarptautiniuose santykiuose siekiant ekonominių ar politinių tikslų. Boikoto terminas kilo iš anglų žemvaldžio C. C. Boycotto (1832–97) pavardės. Airijos žemės lyga (Irish Land League) dėl jo žiauraus elgesio su žemę nuomojusiais smulkiais ūkininkais ėmėsi socialinės ir ekonominės izoliacijos priemonių (darbininkai paliko ūkį, prekybininkai nutraukė prekybinius santykius, buvo sulaikoma jo korespondencija ir kita). 20 a. pradžioje boikoto terminas pradėtas vartoti ne tik darbo, bet ir tarptautiniuose santykiuose.
Vidaus santykiuose boikotas gali būti: pirkėjų – atsisakymas pirkti kurio nors gamintojo prekes ar paslaugas (pavyzdžiui, 1894 Berlyno darbininkai atsisakė pirkti alų, Lietuvoje 1933 04 Kauno vartotojai atsisakė elektros energijos dėl jos brangumo); pardavėjų – atsisakymas parduoti prekes (dažniausiai siekiant išlaikyti tam tikro lygio kainas); produkcijos – dirbančiųjų atsisakymas dirbti su kurio nors gamintojo produkcija. Pirminį boikotą gali paskelbti darbuotojai darbdaviui. Antrinį boikotą darbdaviui skelbia neutrali šalis (bendrovė, bendradarbiaujanti su įmone, įtraukta į darbo ginčą) siekdama jį priversti patenkinti profsąjungos reikalavimus. Antrinis boikotas Jungtinėse Amerikos Valstijose uždraustas 1947 Tafto‑Hartley įstatymu. Darbdaviai taip pat gali paskelbti boikotą – nesamdyti kai kurių darbuotojų (jeigu toks boikotas nukreipiamas prieš visus įmonės darbuotojus, jis įgyja lokauto pobūdį).
3116
Tarptautiniuose santykiuose boikotas paprastai reiškia boikotuojančiosios valstybės ar jos fizinių, juridinių asmenų ketinimą priversti boikotuojamąją valstybę elgtis tam tikru būdu arba padaryti jai žalos. Vienos valstybės fizinių ar juridinių asmenų savo iniciatyva (neraginant valstybei) skelbiamas kitos valstybės fizinių ar juridinių asmenų boikotas vadinamas privačiu (pavyzdžiui, uosto krovėjai atsisako krauti užsienio valstybės laivus). Tokio boikoto teisėtumo klausimas paprastai sprendžiamas pagal nacionalinės teisės normas. Boikotas, nukreiptas prieš užsienio valstybę, tampa nacionaliniu. Oficialusis boikotas – tai vienos ar kelių valstybių taikomos embargo priemonės. 1954 Izraelį boikotavo 20 arabų valstybių. Kolektyvinis boikotas – tai tarptautinių organizacijų valstybei taikomos ekonominės sankcijos už tarptautinės teisės pažeidimus. 1951 Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja rekomendavo embargą prieš Kiniją ir Šiaurės Korėją (Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika). Pagal mastą boikotas gali būti pirminis, antrinis, tretinis. Pirminis boikotas paprastai nesukelia didelės žalos boikotuojamajai valstybei, jei ji nėra labai priklausoma nuo boikotuojančiosios šalies. Atsisakoma prekiauti ar palaikyti kitus ekonominius santykius. Valstybė gali įpareigoti savo antrines bendroves užsienio valstybėse taikyti boikoto priemones, taip pat taikyti jas reeksportui ir technologijų perdavimui iš trečiųjų šalių, krovinių gabenimui bei kitiems netiesioginiams ryšiams su boikotuojamąja valstybe. Antrinis boikotas skelbiamas ir užsienio valstybei, ir trečiosioms šalims ar jų piliečiams, kurie palaiko su ja verslo, finansų ar kitus santykius. Tretinio boikoto priemonės gali būti taikomos boikoto nepaisančioms šalims, net kai jos su boikotuojamąja valstybe nepalaiko glaudžių santykių.
607
izoliacija