Bolvijos istòrija

Ikikolonijiniai ir kolonijiniai laikai

Dabartinės Bolivijos ankstyvųjų laikų istorija menkai ištirta. Manoma, kad Andų srityje žmonių gyventa jau prieš dvidešimt vieną tūkstantmetį. Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje–pirmame tūkstantmetyje po Kristaus Bolivijos teritorijoje gyvavo Tiahuanaco valstybė (sostinė  to paties pavadinimo miestas netoli Titicacos ežero). 13 a. jos vietoje susidarė keletas smulkių aimarų valstybinių junginių, kuriuos 14 a. pradžioje pajungė inkai. 1532–38 inkų valstybę nukariavo ir dabartinės Bolivijos teritoriją užėmė ispanai. Iki 19 a. pradžios šis kraštas buvo Ispanijos kolonijinės imperijos dalis: nuo 1542 priklausė Peru, nuo 1776 – La Platos vicekaralystėms ir buvo vadinamas Aukštutine Peru (Alto Peru).

Saulės vartai Tiahuanace (8 a.)

1545 Anduose, į pietryčius nuo Poopó ežero, atradus gausių sidabro telkinių, Bolivija tapo viena svarbiausių Ispanijos kolonijų Lotynų Amerikoje: 16 a. antroje pusėje–18 a. pirmoje pusėje Potosí sidabro kasyklos buvo vienos didžiausių Vakarų pasaulyje. Klestėjo La Plata (įkurta 1538, dabar Sukrė, kolonijinės administracijos ir kultūros centras – vadinta Amerikos Atėnais), Potosí (1546; 17 a. viduryje didžiausias Pietų Amerikos miestas – čia gyveno apie 150 000 žm.), La Pasas (1548), Cochabamba (1571), Oruro (1606) ir kiti ispanų įkurti miestai.

Kasyklose daugiausia dirbo indėnai, priversti atlikti mitos prievolę. Vergovei beveik prilygo indėnų išnaudojimas ispanų kolonistų dvaruose (asjenda). 18 a. antroje pusėje išsekus negiliai slūgsantiems sidabro klodams (pažangios technologijos nenaudotos; tenkintasi primityviais darbo įrankiais), sidabro kasybos pramonė beveik sunyko. Priverstinis darbas buvo dažnų sukilimų priežastis – didžiausias buvo 1780–81 brolių Catari vadovaujamas sukilimas, kuris susiliejo su Túpaco Amaru II sukilimu (1780–83). 1809 sukilimai prieš ispanų valdžią Chuquisacoje ir La Pase buvo numalšinti, tačiau kova dėl nepriklausomybės nenutrūko (Ispanijos kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karas 1810–26). 1824 Ayacucho mūšyje generolo A. J. Sucre’s vadovaujamai išsivadavimo kariuomenei sumušus ispanus, jų valdžia Aukštutinėje Peru buvo nuversta.

Ayacucho mūšis (aliejus, 19 a. antra pusė, dailininkas Martínas Tovaras y Tovaras, Nacionalinė meno galerija Karakase)

Nepriklausomybės laikotarpio pradžia

1825 08 06 Kongresas Chuquisacoje (dabar Sukrė) paskelbė Aukštutinę Peru nepriklausoma valstybe ir S. Bolívaro garbei pavadino ją Bolivija; S. Bolívaras buvo pirmasis šalies prezidentas ir pirmosios konstitucijos (1826) autorius. Tuo metu Bolivija buvo atsilikusi agrarinė šalis su primityvia kasybos pramone (1825 Potosí gyveno tik 8000 žm.), šalyje nuolat vyko įvairių grupuočių, atstovaujančių stambiesiems žemvaldžiams ir kasyklų savininkams, kova dėl valdžios. 19 a. 9 dešimtmetyje susikūrė Konservatorių (valdė iki 1899) ir Liberalų (valdė 1899–1920) partijos. 1836 Bolivijai panaudojus karinę jėgą, sudaryta Bolivijos-Peru konfederacija (1839 iširo). Po 1879–83 Ramiojo vandenyno karo su Čile Bolivija neteko dalies Atacamos dykumos (joje dideli salietros telkiniai) ir priėjimo prie Ramiojo vandenyno. 1903 pralaimėjusi karą su Brazilija prarado dalį Acrės teritorijos. 1899 pradėjus eksploatuoti alavo telkinius (kasybos pramonės plėtrą skatino Didžiosios Britanijos, nuo Pirmojo pasaulinio karo ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) investicijos) Bolivija tapo didžiausia alavo tiekėja pasaulyje. Didelę įtaką įgijo alavo kasyklų ir įmonių savininkai, vadinamieji alavo baronai (G. Patiño ir kiti). Ūkio plėtra ir Brazilijos išmoka už Acrę įgalino nutiesti geležinkelio linijas, jungiančias svarbiausius Bolivijos miestus ir Čilės uostus.

Pasaulinių karų ir tarpukario laikotarpis

Per I pasaulinį karą Bolivija buvo neutrali (1917 nutraukė diplomatinius santykius su Vokietija), tačiau jos ekonominiais ištekliais naudojosi Antantės valstybės, dėl to padidėjo alavo, vario, volframo, švino ir kitų naudingųjų iškasenų eksportas. 1920 valdžioje įsitvirtino Respublikonų partija (įkurta 1914), kuri atstovavo turtingiesiems ir viduriniams visuomenės sluoksniams ir orientavosi į JAV. 1922 JAV bendrovei Standard Oil buvo suteiktos pirmosios naftos koncesijos; buvo plėtojama naftos gavybos pramonė. 1929–33 pasaulinė ekonominė krizė paveikė Bolivijos ekonomiką (sumažėjo eksportas, padidėjo nedarbas). Po 1932–35 Chaco karo su Paragvajumi Bolivija neteko 2/3 ginčytinos naftingos Chaco srities, bet išlaikė teritoriją palei Paragvajaus (Pilcomyo) upę ir Puerto Casado uostą. Ekonominė krizė, padidėjęs indėnų bendruomeninių žemių grobstymas ir pralaimėtas karas radikalizavo visuomenę, padidino kariškių reikšmę. Po 1936 perversmo prezidentu tapęs D. Toro įgyvendino kairiosios krypties politiką – 1937 nacionalizavo Standard Oil bendrovės (1942 jai išmokėta 17 mln. dolerių kompensacija) įmones, įsteigė valstybinę naftos bendrovę. 1936 įkurta įtakinga Bolivijos darbininkų profesinių sąjungų konfederacija (1938 turėjo 70 000 narių). Prezidentas G. Buschas (1937–39) priėmė pirmuosius darbo įstatymus, sustiprino kasybos pramonės valstybės kontrolę. Po 1940 karinio perversmo valdžioje įsitvirtino konservatyvios politikos šalininkas prezidentas E. Peñaranda (1940–43). 20 a. viduryje kūrėsi įvairios partijos. 1942 susikūrė kairioji partija Nacionalinis revoliucinis judėjimas (nuo 20 a. 6 dešimtmečio pabaigos joje įsivyravo dešinysis sparnas, ji tapo centro dešiniąja partija). Nestabili socialinė ir politinė padėtis (1825–1981 bandyta įvykdyti ar įvyko 189 valstybės perversmai, pučai), skurdas skatino kairiųjų pažiūrų plitimą: 1940 įkurta marksistinė Revoliucinė kairioji partija, 1950 – Bolivijos komunistų partija; kairiųjų partijų įtaka sustiprėjo kariuomenei 1942 nuslopinus Catavi rūdkasių streiką (žuvo apie 200 žmonių). Antrajame pasauliniame kare Bolivija dalyvavo formaliai (1942 01 nutraukė diplomatinius santykius su Vokietija, Italija ir Japonija, 1943 04 paskelbė joms karą).

20 amžiaus antra pusė

Po 1952 Bolivijos revoliucijos prezidentais tapo Nacionalinio revoliucinio judėjimo atstovai V. Pazas Estenssoro (1952–56, 1960–64) ir H. Silesas Zuazo (1956–60). Buvo nacionalizuotos 3 didžiausios alavo gavybos bendrovės, suteikta visuotinė rinkimų teisė indėnams, stengtasi likviduoti neraštingumą, vykdyta radikali agrarinė reforma. Visa tai pamažu sumenkino kasyklų ir žemės ūkio latifundijų savininkų įtaką Bolivijos ūkiniam ir politiniam gyvenimui. 6 dešimtmečio pabaigoje dėl ekonominės krizės, kurią didino mažos pasaulinės eksportuojamo alavo (JAV kurį laiką jo iš Bolivijos visai nepirko) kainos, reformos sulėtėjo. Po 1964 karinio perversmo valdžiusi karinė chunta ar jos statytiniai nutraukė reformas, apribojo demokratines laisves, paleido parlamentą, uždraudė profesinių sąjungų veiklą. 1971–78 Boliviją valdė prezidentas H. Bánzeras Suárezas; po jo įvyko keletas valstybės perversmų. 1980 prezidento postą užėmusio L. G. Mezy nepripažino nei JAV, nei Europos valstybės; jo vyriausybės valdžia vadinta narkotikų baronų režimu.

Visuotinis nepasitenkinimas kariniu režimu tiek Bolivijoje, tiek užsienyje privertė kariškius surengti parlamento ir prezidento rinkimus; 1982 šalyje atkūrus demokrartinę valdžią vyriausybei vadovavo prezidentai H. Silesas Zuazas (1982–85, Kairiojo revoliucinio judėjimo, įkurto 1971, vadovas) ir V. Pazas Estenssoro (1985–89, Nacionalinio revoliucinio judėjimo vadovas). 9 dešimtmečio antroje pusėje vyriausybė pagal JAV ekonomistų rekomendacijas įgyvendino vadinamąją ekonominio šoko politiką – pesas buvo pakeistas nauju piniginiu vienetu bolivianu (kursas 1 mln. : 1), uždaryta daug nerentabilių įmonių. Dėl to iš pradžių padidėjo nedarbas ir skurdas, įvyko streikų, tačiau vėliau infliacija ir nedarbas sumažėjo, pavyko kiek sumažinti didelę užsienio skolą.

10 dešimtmetyje toliau plėtotas rinkos ūkis. 1990 vyriausybei paskelbus privatizavimo programą (numatyta privatizuoti 100 iš 157 valstybinių įmonių) kilo opozicinių partijų, profesinių sąjungų pasipriešinimas, prasidėjo masiniai streikai; dėl to iki 1993 pabaigos buvo privatizuota tik 15 įmonių. Nuo 1995 privatizacija paspartėjo – buvo privatizuojamos kasybos, naftos bei dujų gavybos, telekomunikacijų ir transporto valstybinės įmonės; siekiama pritraukti užsienio investicijų, ribojamos išlaidos socialinėms reikmėms. Nors ūkio raida šiek tiek paspartėjo, bet Bolivija tebebuvo viena skurdžiausių ir labiausiai įsiskolinusių Lotynų Amerikos šalių; didelis skirtumas tarp turtingųjų sluoksnio ir skurstančios gyventojų daugumos. Šalies socialinė padėtis nebuvo stabili (1995–96 streikavo apie 80 000 mokytojų ir švietimo darbuotojų, nepatenkintų švietimo reforma, 1996 – apie 100 000 transporto bei kasybos valstybinių įmonių darbininkų; streikams slopinti naudota ir kariuomenė). Bolivijos vyriausybė, remiama JAV, nuo 1986 kovoja su nelegaliu narkotinių augalų auginimu ir narkotikų prekyba (šalyje pagaminama apie 10 % pasaulio narkotikų).

10 dešimtmečio Bolivijos politiniam gyvenimui būdinga tolesnė parlamentinės demokratijos plėtra, partijų koalicijos ir koalicinės vyriausybės. Per 1989 prezidento ir Nacionalinio Kongreso rinkimus nė vienai partijai ar politinei grupuotei neįgijus daugumos, sudarytas vadinamosios Tautinės vienybės blokas, į kurį įėjo Kairysis revoliucinis judėjimas, Nacionalinio demokratinio veikimo (įkurtas 1979) ir kitos partijos; 1989–93 prezidentas – J. Pazas Zamora (Kairiojo revoliucinio judėjimo vadovas). 1993 koaliciją sudarė Nacionalinis revoliucinis judėjimas, Liaudies vienybės sąjunga (įkurta 1989) ir Laisvosios Bolivijos judėjimas (įkurtas 1985); prezidentu tapo G. Sánchezas de Lozada (Nacionalinio revoliucinio judėjimo vadovas, 1993–97). 1997 Kairiojo revoliucinio judėjimo, Tėvynės sąjungos, Liaudies vienybės sąjungos ir Nacionalinio demokratinio veikimo partijos koalicija prezidentu išrinko pastarosios lyderį H. Bánzerą Suárezą (pirmasis Lotynų Amerikos diktatorius, demokratiškai sugrįžęs į valdžią), jam atsistatydinus prezidento pareigas 2001–02 vykdė tos pačios partijos atstovas, buvęs viceprezidentas J. F. Quiroga.

20 a. paskutiniais dešimtmečiais Bolivijai pavyko pagerinti santykius su gretimomis valstybėmis. Argentina, Brazilija ir Paragvajus sutartimis su Bolivija leido jai be muitų gabenti prekes į Atlanto vandenyno pakrantę tų šalių upėmis, o pagal 1993 sutartį su Peru Bolivija gavo priėjimą prie Ramiojo vandenyno – iki 2091 jai prekybos tikslais leista naudotis Peru Ilo uostu.

2271

Bolivija 21 amžiuje

2002 prezidentu vėl tapo Gonzalo Sánchezas de Lozada. 2003 jis atsistatydino po dešimčių aukų pareikalavusių protestų, kilusių dėl vyriausybės planų kelti mokesčius ir plėtoti gamtinių dujų eksportą. 2003–05 prezidento pareigas ėjo buvęs viceprezidentas Carlosas Mesa, jis t. p. atsistatydino po masinių protestų dėl nepopuliarios energetikos įmonių privatizavimo ir žaliavų eksploatavimo politikos. 2005 keliems mėnesiams laikinuoju prezidentu tapo Eduardo Rodríguezas.

2006 prezidento rinkimus laimėjo Judėjimo į socializmą partijai (įkurta 1995) vadovaujantis J. E. Moralesas (2009 ir 2014 perrinktas). Pirmąją kadenciją jis laimėjo dėl pažadų pakeisti konstituciją užtikrinant teises daugumą šalies gyventojų sudarantiems, bet diskriminuojamiems indėnų kilmės piliečiams. 2006 įgyvendinta nepasiturintiems ūkininkams palanki žemės reforma, nacionalizuotos energetikos įmonės. Dosnios socialinės gerovės programos sumažino skurstančių gyventojų skaičių ir 2008 referendume dauguma šalies gyventojų išreiškė pritarimą prezidento ir jo partijos vykdomai politikai. Vis dėlto J. E. Moraleso valdymas kėlė pasikartojančius protestus ir autonomijos siekius opozicinių partijų atstovaujamose turtingesnėse šalies provincijose. 2009 referendume patvirtinta nauja konstitucija: Bolivija tapo daugiataute valstybe; 36 čiabuvių bendruomenėms ir jų kalboms suteiktas valstybinis statusas; legalizuotas Bolivijoje įprastas narkotinių kokos augalų auginimas; labai išplėstos prezidento galios ir leidžiamų kadencijų skaičius. J. E. Moralesas vykdė kontroversišką socialistinę užsienio politiką (kartu su Venesuelos prezidentu H. R. Chavezu Fríasu) kartodamas pareiškimus apie kovą su JAV ekonominiu ir politiniu dominavimu.

Antrąją prezidento kadenciją (2009–14) J. E. Moralesas ir jo vadovaujama partija laimėjo dėl populiarumo tarp nepasiturinčių indėnų kilmės gyventojų. Vyriausybė vykdė kovos su čiabuvių diskriminacija politiką, įtvirtino lyčių lygybę (1/2 parlamento sudarė moterys). Buvo toliau nacionalizuojamos energetikos įmonės, vykdyti infrastruktūros plėtros ir žaliavų gavybos projektai. Bolivijos ekonomika sparčiai augo, tačiau skirtumai tarp turtingų ir skurdžių regionų ir visuomenės susiskaidymas toliau didėjo. Visos antrosios kadencijos metu periodiškai kartojosi smurtingi gatvių protestai prieš J. E. Moraleso valdymą. 2013 Bolivijos konstitucinis teismas suteikė J. E. Moralesui teisę siekti trečios prezidento kadencijos. Opozicija paskelbė šį sprendimą neteisėtu ir įtvirtinančiu autoritarizmą.

prezidentas Juanas Evo Moralesas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje (Niujorkas, 2016 04 21)

Trečiąją J. E. Moraleso kadenciją (2014–19) žymėjo ekonomikos plėtros sulėtėjimas, stiprėjantys protestai prieš valdančiąją partiją ir vis labiau autoritarinė prezidento politika. Mažėjančios pasaulinės žaliavų kainos sukėlė sunkumų nuo jų eksporto priklausančiai Bolivijos ekonomikai. Prezidentas kritikuotas už prašmatnų gyvenimo būdą, už aplinkosauginių problemų ignoravimą (ypač po didelių miškų gaisrų 2019). Didėjantis visuomenės nepasitenkinimas valstybės valdymu lėmė, kad 2016 referendume J. E. Moraleso mėginimas užsitikrinti teisę kandidatuoti į prezidentus ketvirtai kadencijai buvo atmestas. Nepaisant referendumo rezultato, 2017 J. E. Moralesui palankus konstitucinis teismas jam teisę kandidatuoti suteikė. 2019 rinkimai sulaukė kaltinimų klastojimu ir Bolivijos miestuose sukėlė riaušes. Nors prezidentas nusileido ir pažadėjo iš naujo surengti rinkimus, demonstrantams palaikymą išreiškė ir nuo prezidento atsiribojo valdančiosios partijos ir saugumo tarnybų vadovai. Po kariuomenės vadų raginimo trauktis J. E. Moralesas pabėgo iš šalies kaltindamas oponentus įvykdžius perversmą.

Žlugus J. E. Moraleso vyriausybei opozicinių partijų lyderiai pasiskelbė formuojantys laikinąją vyriausybę, 2019 11 laikinąja prezidente tapo Jeanine Áñez, atstovaujanti Demokratinio socialinio judėjimo partijai (įkurta 2013). Nauji rinkimai numatyti 2020 vasarą, bet buvo 3 kartus nukelti dėl 2020 03 prasidėjusios pasaulinės COVID‑19 (koronaviruso) pandemijos. Pandemija ir prastėjanti šalies ekonominė būklė mobilizavo užsienyje besislapstančio J. E. Moraleso šalininkus, 2020 nuolat vyko protestai prieš laikinąją prezidentę.

Nepaisant 21 a. padarytos ekonominės pažangos, Bolivija yra viena skurdžiausių Pietų Amerikos valstybių. 2020 Jungtinių Tautų rengiamame Žmogaus socialinės raidos indekse (Human Development Index) Bolivija vertinama kaip besivystanti valstybė.

Bolivija yra Jungtinių Tautų (nuo 1945), Amerikos valstybių organizacijos (nuo 1948), Andų tautų bendrijos (nuo 1969), Lotynų Amerikos integracijos asociacijos (nuo 1981) narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1994.

3195

L: J. de Mesa, T. Gisbert, C. D. Mesa Gisbert Historia de Bolivia La Paz 1998, M. Kula Anatomia rewoliucji narodowej (Bolivia w XX wieku) Wrocław 1999.

Bolivija

Bolivijos gamta

Bolivijos gyventojai

Bolivijos konstitucinė santvarka

Bolivijos partijos ir profsąjungos

Bolivijos ginkluotosios pajėgos

Bolivijos ūkis

Bolivijos švietimas

Bolivijos literatūra

Bolivijos architektūra

Bolivijos dailė

Bolivijos muzika

Bolivijos kinas

Bolivijos žiniasklaida

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką