Bòrstalio kãlinimo sistemà, bausmių taikymo metodas, pagal kurį kalinami jauni nusikaltėliai (16–21 metų, nuo 1930 – 16–23 metų) ir siekiama juos perauklėti. Borstalio kalinimo sistemos principai grindžiami reformatorijos idėjomis, tik taikomas švelnesnis režimas. Borstalio kalinimo sistema specialių pastatų neturi, tam naudojamos kitų kalėjimų patalpos. Nuteistieji į jas siunčiami 1–3 metų laikotarpiui ir privalomai įtraukiami į darbą, profesinį mokymą bei bendrąjį lavinimą. Visi nuteistieji suskirstyti į žemesnę, vidurinę ir aukštesnę klases. Taikoma balų sistema. Už gerą elgesį, darbą ir mokymąsi surinkęs tam tikrą balų sumą nuteistasis iš žemesnės perkeliamas į vidurinę ar aukštesnę klasę. Šiose klasėse yra švelnesnis režimas, leidžiami ilgesni pasimatymai su artimaisiais, nuteistieji gauna kišenpinigių. Į žemesnę klasę perkelti nuteistieji netenka teisės susirašinėti, matytis su artimaisiais, lankytis bibliotekoje, negauna atlyginimo už savo darbą. Už piktybinius režimo pažeidimus iš žemesnės klasės nuteistieji perkeliami į baudos grupę, kurioje draudžiami pasimatymai ir susirašinėjimas, dirbama vienutėse.
Borstalio kalinimo sistema pirmą kartą įvesta 1902 Didžiosios Britanijos Borstalio kalėjime (netoli Rochesterio). Buvo paplitusi Europoje (Airijoje veikė iki 1960, Didžiojoje Britanijoje – iki 1982), veikia kai kuriose Afrikos (pvz., Senegale), Azijos valstybėse.
Lietuvoje Borstalio kalinimo sistema įstatymiškai buvo įteisinta 1932, reformą nutraukė SSRS okupacija.