Brabánto revoliùcija (1789–90), Belgijos provincijų sukilimas prieš Habsburgų valdymą.

Priežastys

Kilo dėl Prancūzijos revoliucijos įtakos ir dėl Šventosios Romos imperatoriaus Juozapo II sparčiai vykdytų Bažnyčios, teismų ir administracinių reformų. Pertvarkymai ardė senąsias gyvenimo tradicijas. Jais nepatenkinti luomai atsisakė mokėti mokesčius. Naujas provincijų gubernatorius reformoms įgyvendinti pasitelkė kariuomenę (Mechelene ir Antverpene jėga uždarė seminarijas, Briuselyje išvaikė provincijos tarybą ir luomus).

Dauguma pasipriešinimo vadovų buvo iš Brabanto (iš čia Brabanto revoliucijos pavadinimas). Prancūzijoje prasidėjusios revoliucijos veikiamos Belgijos antiaustriško judėjimo 2 srovės – konservatyvioji (lyderis H. Van der Vootas, 1731–1827), reiškusi dvasininkijos ir bajorijos nuotaikas bei siekusi Anglijai, Prūsijai ir Olandijai diplomatiškai spaudžiant nuversti Habsburgus, ir radikalioji demokratinė (lyderis J.‑F. Vonckas, 1743–92), daugiau miestiečių remiama, sukūrusi ginkluotų organizacijų tinklą – 1789 09 18 susivienijo ir įkūrė slaptą sukilimo komitetą Briuselyje.

Eiga

Olandijoje suformuota Belgijos revoliucinė armija (apie 4000 savanorių) sukilimo komiteto įsakymu 1789 10 24 įžengė į Brabantą ir Flandriją, 10 24–27 sumušė austrus prie Turnhouto ir iki 1789 12 pradžios užėmė beveik visą Belgiją. 1789 11 23 Generaliniai luomai nušalino imperatorių Juozapą II nuo valdžios. 1790 01 17 Nacionalinis kongresas paskelbė Jungtinių Belgijos provincijų federaciją. Buvo atkurta iki Šventosios Romos imperatorės Marijos Teresės reformų buvusi tvarka: aukščiausiu įstatymų leidybos organu liko Generaliniai luomai, vykdomosios valdžios – Taryba. Rinkimų teisė buvo palikta tik dvasininkams, turtingiems bajorams ir Briuselio, Antverpeno, Leuveno miestiečiams. Tai nepatenkino demokratų – jie reikalavo platesnių rinkimų teisių.

Kovos Gento gatvėse, 1789 lapkritis (1790, dailininkas Paulas‑Jacobas Laminitas)

Dauguma valstiečių Brabanto revoliucijos nerėmė. 1790 03 16–19 Briuselyje, vėliau – kituose miestuose konservatoriai paskatino riaušes prieš demokratus; J.‑F. Vonckas pabėgo į užsienį. Naujojo (nuo 1790 02 20) imperatoriaus Leopoldo II kariuomenė (30 000 karių) beveik be mūšių užėmė susipriešinusią Belgiją (1790 12 10 Briuselį). H. Van der Vootas emigravo.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką