Brãgos ãpeigos, katalikų bažnytinės apeigos. Priklauso Vakarų apeigų grupei. Atliekamos Bragos arkivyskupijoje (Šiaurės Portugalija). Susiklostė 5 a. pabaigoje Portugalijos šiaurėje į Romos apeigas įtraukus vietinius liaudies papročius, o dalį tekstų ir apeigų perėmus iš galų ir mozarabų liturgijos; išnyko 6 a. pabaigoje–7 a. pradžioje vienodinant katalikų liturgiją Ispanijoje. Apie 1071 atgaivintos Bragos vyskupo Petro. 1594 patvirtintos kaip vienintelės, leidžiamos atlikti arkivyskupijoje (išliko seniausias spausdintas mišiolas ir brevijorius, abu 1498). Popiežius Benediktas XV aprobavo pertvarkytą Bragos apeigų brevijorių (1919), Pijus XI – mišiolą (1924). Paulius VI patvirtino Bragos apeigas, bet leido atlikti ir Romos apeigas (1971). Dabar Bragos apeigos – vietinis Romos apeigų variantas, išlaikęs savitų bruožų. Eucharistijos šventime nuo atnašavimo atskirtas atnašų paruošimas (paprastose Mišiose atliekamas pamaldų pradžioje, iškilmingose – prieš Evangeliją), per Evangelijos skaitinį priklaupiama kas kartą, kai ištariamas Jėzaus Kristaus vardas, ostija pakylėjama tris kartus, pradžios maldoje ir komunijos maldoje yra kreipinių į Švč. Mergelę Mariją; ypač išplėtotas jos kultas. Bragos apiegų liturginiame kalendoriuje (sujungusiame ispanų ir Romos-frankų liturginius kalendorius) yra jai skirtų savitų švenčių: Sužadėtuvių (sausio 23), Sūnaus gimimo laukimo (gruodžio 18), Švč. Mergelės Marijos džiaugsmų (Velykų antrosios savaitės pirmadienis), Švč. Mergelės Marijos motinystės (sausio 3), Švenčiausiojo Marijos vardo (rugsėjo 12), Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo (vasario 11) ir kitų.
2919