bražomoji geomètrija, geometrijos šaka, tirianti, kaip atvaizduoti erdvinį kūną plokštumoje, kaip iš turimo plokščio atvaizdo nustatyti kūno formą, matmenis ir padėtį erdvėje, kaip plokštumoje spręsti erdvinius uždavinius. Svarbiausias vaizdavimo metodas yra kūno projekcija plokštumoje – erdvinio kūno paviršiaus taškai ir linijos projektuojami į vieną ar kelias projekcijų plokštumas. Dažniau naudojama centrinė ir lygiagrečioji projekcija. Centrinė projekcija naudojama architektūroje ir statyboje braižant pastatų, užtvankų ir kitų statinių projektus. Sudaryti lygiagrečiąsias projekcijas yra paprasčiau, be to, stačiakampėse lygiagrečiose projekcijose galima lengvai išmatuoti ar surasti tikrus kūnų dydžius. Stačiakampės projekcijos į vieną, dvi arba daugiau plokštumų naudojamos brėžiniuose. Greta stačiakampių projekcijų kai kada dar braižoma vaizdi aksonometrinė projekcija. Žemės paviršiaus brėžiniai braižomi topografiniu metodu: paviršiaus taškai projektuojami statmenai į horizontaliąją plokštumą, o vienodo aukščio taškai jungiami linijomis.
Istorija
Kinijoje, Egipte, Babilonijoje dar pr. Kr. buvo daromi šventyklų, tvirtovių, rūmų projektų brėžiniai. Statinio 3 projekcijas aiškino romėnų architektas Vitruvijus veikale Dešimt knygų apie architektūrą (1 a. pr. Kr.). Perspektyvos sudarymo būdus ir pritaikymą tobulino L. B. Alberti, Leonardo da Vinci, A. Düreris. G. Ubaldi (Italija) matematiškai pagrindė teorinę perspektyvą. Jo šešios knygos apie perspektyvą apima visų jos pagrindinių uždavinių sprendimus. G. Desargues’as perspektyvai sudaryti panaudojo koordinates ir tuo pagrindė aksonometriją. Braižomosios geometrijos metodus 1799 išdėstė ir susistemino Gaspardas Monge’as (Prancūzija). Jis sujungė horizontaliojoje ir vertikaliojoje plokštumoje gautas stačiakampes projekcijas į vieną bendrą sistemą ir taip sukūrė stačiakampį projektavimą į 2 tarpusavyje statmenas plokštumas.