branduolnė saugà, branduolinės energetikos objekto (branduolinės elektrinės, branduolinio reaktoriaus, branduolinių medžiagų ir radioaktyviųjų atliekų saugyklos, jų perdirbimo objekto) savybė riboti jonizuojančiosios spinduliuotės poveikį žmogui ir aplinkai normaliomis eksploatavimo sąlygomis ir avarinių situacijų atvejais pagal nustatytas normas. Branduolinės energetikos objektams keliami labai griežti saugos reikalavimai. Jų branduolinė sauga garantuojama techninėmis ir organizacinėmis priemonėmis, vidine savisauga ir jos plėtojimu, t. p. taikant daugiasluoksnės saugos koncepciją. Naudojamos apsaugos sistemos grindžiamos pakeičiamumo, erdvinės ir funkcinės nepriklausomybės, vienetinio gedimo ir kitais principais. Branduolinę saugą lemia praktikoje patikrinti patikimi techniniai projektai ir pagrįsta metodika, technologinių procesų stabilumas, normų, standartų, taisyklių ir kitų branduolinės energetikos objekto saugos norminių techninių dokumentų nuostatų vykdymas, numatytų reikalavimų griežtas laikymasis. Branduolinės saugos svarbiausias principas – garantuoti, kad radioaktyviosios medžiagos nepatektų į aplinką. Eksploatuojant branduolines elektrines išmetamų radioaktyviųjų medžiagų kiekis kontroliuojamas, kad neviršytų leidžiamojo. Mažus jonizuojančiosios spinduliuotės nuokrypius nuo norminių kontroliuoja ir šalina branduolinės elektrinės eksploatacinės ir valdymo sistemos. Apsaugos sistema ima veikti, kai atsiranda didelių trikdžių, galinčių virsti avarija. Šios sistemos būna trejopos: kontroliuojančios branduolinio reaktoriaus procesus ir inicijuojančios priemones trikdžiams šalinti; kontroliuojančios jo stabdymo sistemas ir prireikus galinčios staiga sumažinti reaktoriaus galią; kontroliuojančios aktyviosios zonos avarinio aušinimo sistemas ir aušinančios tą zoną, kai sutrinka normalus aušinimas.
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę pradėta kurti branduolinės saugos reguliavimo sistema, atitinkanti tarptautinius reikalavimus. Valstybinio reguliavimo funkcijas atlieka 1991 10 18 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu įkurta Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija (VATESI). Nacionalinė branduolinės saugos reguliavimo sistema kuriama vadovaujantis Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) rekomendacijomis ir Lietuvos tarptautiniais įsipareigojimais. Pagrindinis jų yra Branduolinės saugos konvencija, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1995. Svarbiausi branduolinės energetikos panaudojimą Lietuvoje reguliuojantys teisės aktai: Branduolinės energijos įstatymas (1996), Radiacinės saugos įstatymas (1999) ir Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įstatymas (1999).