brevijõrius (lot. breviarium – trumpa apžvalga, santrauka),Valand litùrgija, katalikų maldų knyga, skirta kiekvienai liturginių metų dienai. 1074 Grigalius VII parengė pirmąjį brevijorių lotynų kalba. Nuo 1971 brevijorius vadinamas Valandų liturgija. Brevijorius buvo skirtas tik dvasininkams ir vienuoliams, po Vatikano II susirinkimo (1962–65) ir pasauliečiai raginami kalbėti nors vieną Valandų liturgijos maldą. Sudaro 4 knygos: advento ir Kalėdų laiko, gavėnios ir Velykų laiko, eilinio laiko 1–17 bei 18–34 savaičių. Kiekvieną knygą sudaro maldos, skirtos tam tikram paros metui – Aušrinė (Matutinum), Rytinė (Laudes), Dieninė (Tercia, Sexta, Nona), Vakarinė (Vesperes) ir Naktinė (Completorium). Vienuolynuose ir katedrose Valandų liturgija giedama; naudojamos knygos – Psalmynas (Biblijos Psalmių knyga), Skaitiniai (Biblijos ir Bažnyčios tėvų raštų tekstai), Himnų knyga (Bažnyčios Tėvų religinė poezija), Martirologas (kankinių ir šventųjų biografijos), Antifonarium (trumpos Biblijos parafrazės, įterpiamos tarp psalmių). Diakonai, kunigai, priimdami šventimus, ir vienuoliai bei vienuolės, darydami įžadus, įsipareigoja kasdienei Valandų liturgijos maldai.
Brevijorių atsiradimui įtakos turėjo bendros maldos. Jos susiformavo ankstyvojoje krikščionybėje. 4 a. pabaigoje Rytų vienuolynuose jas įvedė Bazilijus Didysis, 6 a. pradžioje Vakarų vienuolynuose – Benediktas Nursietis. Nuo 8 a. pabaigos bendros maldos išplito tarp visų dvasininkų. Vyskupų konferencijos turi teisę brevijorių versti į nacionalines kalbas. Lietuvių kalba brevijorius išleistas 1988 (Dievo Tautos Valandų liturgija).
2709