„Brexit“, Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos (ES) procesas. Per 2016 06 23 surengtą referendumą Didžiosios Britanijos rinkėjai nubalsavo už valstybės pasitraukimą iš ES: 17,4 mln. žmonių (51,9 %) pritarė pasitraukimui iš ES, o 16,1 mln. (48,1 %) balsavo už pasilikimą. Rinkėjų aktyvumas buvo 72,2 %. Tai buvo pirmas kartas, kai kuri nors į ES įstojusi šalis priėmė sprendimą ją palikti.

Viena pagrindinių tokio rinkėjų pasirinkimo priežasčių – euroskeptiškų pažiūrų dešiniosios pakraipos Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos (UKIP) populiarumo didėjimas ir kova dėl įtakos Didžiosios Britanijos valdančiojoje Konservatorių partijoje. 2013 01 Didžiosios Britanijos premjeras konservatorius D. Cameronas paskelbė, kad jo partijai laimėjus 2015 parlamento rinkimus, šalyje vyks referendumas dėl narystės ES. Šiuo žingsniu D. Cameronas, tikėdamasis, kad vėliau pavyks įtikinti britus palaikyti narystę ES, siekė susigrąžinti Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijai simpatizavusius konservatorių rinkėjus, įveikti euroskeptiškų konservatorių kritiką partijos viduje bei sukurti naujus ES ir Didžiosios Britanijos santykius.

Laimėję 2015 parlamento rinkimus, konservatoriai paskelbė ketinantys surengti žadėtą referendumą, o D. Cameronas pradėjo susitikimus su ES lyderiais; per šiuos susitikimus siekta susitarti dėl permainų migracijos, konkurencingumo, bendros valiutos ir suverenumo srityse. 2016 02 19 D. Cameronas pranešė, kad jam pavyko pasiekti susitarimą dėl šių klausimų, tad būsimame referendume britai turėtų patvirtinti pasiliekantys ES. Tačiau premjero kritikai, t. p. ir dalis konservatorių, teigė, kad jis pasiekė pernelyg mažai – esą dauguma ES pažadų tėra simbolinės deklaracijos, o svarbiausioje – imigracijos – srityje jam taip ir nepavyko pasiekti jos ženklaus apribojimo.

Netrukus prasidėjusioje rinkimų kampanijoje dalyvavo dvi pusės. Už Didžiosios Britanijos pasilikimą ES agitavo konservatorių, leiboristų, liberalų demokratų, Škotijos nacionalinės partijos vadovybės, o pasitraukimą palaikė dalis konservatorių ir leiboristų politikų, t. p. Šiaurės Airijos junionistai bei Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija. Kampanijos metu svarbiausi buvo 3 klausimai: imigracijos suvaržymai (tapęs premjeru, D. Cameronas žadėjo sumažinti neto migraciją iki 100 000, tačiau 2015 ji siekė daugiau nei 300 000), Didžiosios Britanijos įnašas į ES biudžetą bei pasitraukimo poveikis valstybės ekonomikai.

Nors dauguma britų nusprendė palaikyti pasitraukimą iš ES, skirtingose valstybės dalyse Brexit buvo vertinamas nevienodai: didesnė dalis balsavusiųjų Anglijoje ir Velse palaikė išstojimą iš ES, o Škotijos, Šiaurės Airijos ir Londono rinkėjai rinkosi joje pasilikti. Išstojimo stovykla daugiausiai balsų surinko dėl deindustrializacijos nukentėjusiuose buvusiuose pramonės centruose Šiaurės ir Vidurio Anglijoje bei Pietų Velse. Vyresni nei 60-ies rinkėjai t. p. dažniau rinkosi atsiskyrimo balsą, o jaunesni nei 30-ies dažniau balsavo už šalies tolesnę narystę ES.

Paaiškėjus referendumo rezultatams, netrukus iš Didžiosios Britanijos premjero posto pasitraukė referendumą inicijavęs, tačiau pasitraukimo priešininku buvęs D. Cameronas. Realiausiu pretendentu jį pakeisti buvo pasitraukimą palaikantis konservatorius, buvęs Londono meras B. Johnsonas, tačiau jis iš kovos dėl premjero posto pasitraukė. Galiausiai D. Cameroną pakeitė iki tol jo vyriausybėje vidaus reikalų ministre dirbusi T. May. Ji 2017 01 17 pasakytoje kalboje išdėstė Brexit viziją, kurioje pabrėžė ketinimus derėtis kietai: Britanijai geriau jokio susitarimo negu blogas susitarimas. 2017 03 13 Didžiosios Britanijos parlamentas T. May suteikė leidimą inicijuoti ES sutarties 50‑ąjį straipsnį, kuris reglamentuoja išstojimo iš Bendrijos procesą. 2017 03 29 Didžiosios Britanijos vyriausybė žengė šį žingsnį. Procesas turėjo baigtis 2019 kovą.

T. May pasirašo oficialų laišką, inicijuojantį ES sutarties 50‑ąjį straipsnį (Londonas, 2017 03 28)

Netrukus T. May, norėdama sustiprinti savo pozicijas prasidedančiose derybose dėl Brexit, sušaukė pirmalaikius Didžiosios Britanijos parlamento rinkimus, tačiau juose prarado turėtą parlamentinę daugumą, todėl, kad galėtų suformuoti vyriausybę, konservatoriai sudarė sąjungą su Šiaurės Airijos Demokratine junionistų partija (DUP). Pastaroji tapo kliūtimi derantis dėl sienos tarp Šiaurės Airijos ir Airijos – junionistai siekia po išstojimo maksimaliai sustiprinti sienos kontrolę, tačiau Airija tam kategoriškai nepritaria. Be to, griežta sienos kontrolė galėtų prieštarauti Šiaurės Airijos konfliktą 1998 užbaigusiam Belfasto susitarimui. Kiti svarbūs pirmojo etapo derybų klausimai – Didžiosios Britanijos išstojimo sąskaita, galinti siekti 55 mlrd. eurų, bei Didžiojoje Britanijoje gyvenančių ES piliečių teisės.

2017 12 14–15 vykusiame ES viršūnių susitikime Bendrijos lyderiai sutiko, kad jau pasiekta pakankama pažanga sprendžiant svarbiausius abiejų pusių skyrybų klausimus, todėl galima pradėti antrą Brexit derybų fazę dėl prekybos ir pereinamojo laikotarpio, skirto palengvinti atsiskyrimą, santykių.

Nepritardami Th. May vyriausybės rengiamam pernelyg švelnaus susitarimo su ES planui (pvz., išlaikant galiojančias daugelį esamų prekybos taisyklių), 2018 07 09 atsistatydino už derybas su ES atsakingas Brexit sekretorius (nuo 2016) D. Davisas ir užsienio reikalų ministras B. Johnsonas, 11 15 – dar 4 ministrai, tarp jų – D. Davisą pakeitęs D. Raabas.

Brexit priešininkų piketas Londone (2019 05 02)

2018 11 25 ES vadovai pritarė Didžiosios Britanijos išstojimo iš Bendrijos sutarčiai (numatyta data – 2019 03 29) ir politinei deklaracijai dėl būsimų ES ir Didžiosios Britanijos santykių. Šį susitarimą dar turėjo patvirtinti Bendruomenių Rūmai. Didžioji Britanija pažadėjo tęsti dvišales derybas su Ispanija dėl Gibraltaro būsimo statuso. 2019 01 15 Didžiosios Britanijos parlamentas visiška balsų dauguma atmetė su ES vadovais suderintą Brexit sutartį. 2019 03 Th. May išsiderėjo iš ES kai kuriuos Brexit sutarties pakeitimus, bet 03 12 parlamentas sutartį vėl atmetė. 03 13 Bendruomenių Rūmai atmetė pasirinkimą palikti ES be susitarimo, 03 14 jie nusprendė prašyti ES atidėti 03 29 numatyto šalies išstojimo terminą. Tą pačią dieną parlamentarai atmetė siūlymą surengti dar vieną referendumą dėl narystės ES.

03 27 parlamente vyko 8 indikatyvūs balsavimai dėl to, kuriam išstojimo modeliui parlamentarai būtų labiausiai linkę pritarti. Galiausiai parlamentas atmetė juos visus; mažiausiai pasipriešinimo sulaukė Didžiosios Britanijos ir ES muitų sąjungos variantas. 03 29 parlamentas dar kartą nepritarė Th. May siūlomam susitarimui, nors iš jo buvo pašalinta politinė deklaracija dėl tolesnių Didžiosios Britanijos ir ES santykių, o pati Th. May teigė ketinanti atsistatydinti iš ministrės pirmininkės pareigų, jei parlamentas pritartų jos siūlomam planui.

04 01 parlamentas vėl balsavo dėl alternatyvių pasitraukimo iš ES scenarijų ir visus 4 atmetė, mažiausio pasipriešinimo dar kartą sulaukė muitų sąjungos planas. 04 03 Bendruomenių Rūmai vieno balso persvara pritarė siūlymui įpareigoti vyriausybę atidėti išstojimo datą. 04 05 Th. May laišku kreipėsi į Europos Vadovų Tarybos pirmininką D. Tuską dėl išstojimo datos atidėjimo nuo 04 12 iki 06 30. Specialiajame aukščiausio lygio susitikime ES vadovai susitarė pratęsti Didžiosios Britanijos išstojimo terminą iki 2019 10 31.

Tolesnėms vyriausybės deryboms tiek su opozicija, tiek su ES vadovybe žlugus 2019 06 07 Th. May pasitraukė iš Konservatorių partijos lyderio, 07 24 – iš ministro pirmininko pareigų; ją pakeitė vadinamojo kietojo Brexit šalininkas B. Johnsonas, kuris pareiškė, kad dabartinės Brexit sutarties sąlygos esančios nepriimtinos, todėl jis pasiruošęs 10 31 išvesti šalį iš ES be jokio susitarimo. 2019 08 28 Didžiosios Britanijos vyriausybė kreipėsi į karalienę Elžbietą II prašydami pristabdyti parlamento darbą nuo 09 12 iki 10 14 (pretekstu, kad nebūtų trukdomas išstojimo procesas). 2019 09 09 parlamentas priėmė įstatymą: jei iki 10 31 susitartimas su ES nebūtų pasiektas, šalies išstojimas iš ES privalomai atidedamas 3 mėnesiams (iki 2020 01 31). 2019 09 24 Didžiosios Britanijos Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą, kad parlamento veiklos pristabdymas buvo neteisėtas.

B. Johnsonas per parlamento rinkimų kampaniją (Manchesteris, 2019 11 19)

2019 10 17 Didžioji Britanija ir ES priėmė susitarimą dėl Brexit (tam tikri pokyčiai iš esmės dar Th. May vyriausybės parengtame tekste susiję su Šiaurės Airijos apsidraudžiamosiomis priemonėmis). 10 19 Didžiosios Britanijos parlamentas pritarė pataisai, kuria siūloma Brexit atidėti. 10 28 B. Johnsonas priėmė Brexit atidėjimo sąlygas (bet paragino 12 12 surengti pirmalaikius parlamento rinkimus ir užtikrino, kad Didžioji Britanija išstos iš ES iki 2020 01 31); tą pačią dieną ES sutiko atidėti Didžiosios Britanijos išstojimą iki 2020 01 31.

Po 2019 12 rinkimų politinė padėtis šalyje iš esmės pasikeitė: B. Johnsonas sugrįžo į valdžią turėdamas tvirtą dauguma parlamente. 2020 01 23 parlamentas pritarė Brexit sutarties projektui, atveriančiam kelią sausio pabaigoje išstoti iš ES.

2020 01 31 Didžioji Britanija paliko ES.

215

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką