Brèžnevo doktrinà, SSRS užsienio politikos programinė nuostata.
Suformuluota 1968 09 26 laikraščio Pravda redakciniame straipsnyje Socialistinių šalių suverenitetas ir internacionalinės pareigos, siekiant pateisinti Sovietų Sąjungos karinę intervenciją į Čekoslovakiją (Prahos pavasaris); 1968 11 13 šiuos teiginius SSKP Centro komiteto generalinis sekretorius L. Brežnevas išdėstė Lenkijos jungtinės darbininkų partijos V suvažiavime. Brežnevo doktrina pavadinta Vakarų žurnalistų ir politikų. Pagal šią nuostatą, SSRS turinti teisę įvesti kariuomenę į bet kurią sovietinio bloko šalį (nepaisydama jos vadovų nuomonės), jei nuspręstų, kad ši kelia grėsmę socialistinės santvarkos pagrindams ir bendriems kitų socialistinių šalių interesams (tik SSRS galėjo nustatyti leidžiamų reformų ribas).
Sovietų Sąjungos kariuomenės tankai Prahoje (1968 08)
Brežnevo doktrina siekta ideologiškai pagrįsti sovietinį ekspansionizmą. Ji prieštaravo tarptautinės teisės normoms ir sovietinio bloko Varšuvos sutartyje (1955) užfiksuotiems nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus principams (remdamasi Brežnevo doktrina, SSRS 1981 grasino įsiveržti į Lenkiją).
SSKP Centro komiteto generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui 9 dešimtmečio viduryje Brežnevo doktrinos atsisakius, Rytų Europos šalių komunistiniai režimai 1989–91 žlugo. Brežnevo doktrina lygintina su Šventosios sąjungos, sudarytos 1815 Vienos kongreso nustatytai tvarkai palaikyti, veikimo principais (Austrija, Prūsija ir Rusija bendromis pastangomis malšino 1848 revoliucijas Europoje).