brutalùsis mẽnas (pranc. art brut), dailė, kuriama specialaus meninio išsilavinimo neturinčių žmonių – kalinių, psichikos ligonių, tam tikros pakraipos primityvistų ir kitų. Nevientiso stiliaus. Pasižymi vitališkumu, taisyklių nesaistomu spontaniškumu, grožio supratimo ir perteikimo instinktyvumu, ekspresyvumu, deformacija; skiriamasis bruožas – rūsti, dažnai ekscentriška, raiška, dramatizmas, psichologinė įtampa. Dažni siurrealistiniai elementai, ryškios spalvos, atvirai erotiški ar saloniški motyvai, žiniasklaidos propaguojamo žvaigždžių kulto atgarsiai. Kartais artimas kičui. Brutaliojo meno judėjimo iniciatorius – dailininkas J. Dubuffet, 1948 Prancūzijoje įkūręs draugiją Compagnie de l’art brut, kuri siekė atkreipti visuomenės dėmesį į įvairių žmonių kūrybą ir įtraukti ją į kultūros raidos kontekstą. Nuo 20 a. vidurio pradėta domėtis jų menine veikla, rinkti kūrinius, rengti parodas, leisti dailės albumus. Skirtingai nuo primityvistų dailės, brutalusis menas nėra susistemintas ir ištyrinėtas, neišskirtos kryptys ar mokyklos.
Lietuvoje brutaliuoju menu labiau susidomėta 20 a. 10 dešimtmetyje, atkūrus nepriklausomybę. Pradėti organizuoti dailės būreliai neįgaliems vaikams ir kaliniams, rengiamos jų kūrinių parodos, perimama užsienio šalių patirtis ugdant jų meninius polinkius.
art brut
2972