miesto sienos fragmentai Nesebere (4–3 a. pr. Kr.)
Bulgãrijos architektūrà
Iki 5 amžiaus
Išliko trakų gyvenviečių (Kabile, prie Jambolo, Sevtopolyje, prie Kazanleko, Pulpudevoje, Plovdive) liekanų; kapavietės statytos iš akmens (Mezeko, Chaskovo apskritis, trakų kapavietė prie Sveštario kaimo, 3 a. pr. Kr., asaulio paveldo vertybė, nuo 1985) arba iš plytų (Kazanleko, 4 a. pr. Kr.; pirmoji Europoje iš plytų statyta kapavietė, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1979), perdengtos kupolu.
romėnų amfiteatro liekanos Plovdive (2 a.)
Šv. Jurgio rotonda Sofijoje (4 a.)
Graikų statiniai – miestai-kolonijos (išliko Dionisopolio, dabar Balčikas, Odeso, dabar Varna, Mesembrijos, dabar Neseberas, Apolonijos, dabar Sozopolis, griuvėsių). Romėnai daugiausia statė netaisyklingo, prie vietovės priderinto plano miestus, priemiesčio vilas tvirtoves (vila prie Ivailovgrado, Orlandovcų kvartalas Sofijoje), visuomeninius pastatus (jų kompleksas Sofijoje, stadionas Plovdive), kapavietes (Pomorijės, Silistros).
5–15 amžius
Ankstyvuoju Bizantijos valdymo laikotarpiu (5–6 a.) statytos tvirtovės barbarų antpuoliams atremti, daug įvairaus tipo (bazilikos, halės, stačiakampio, kryžiškojo, apskrito, mišraus plano) cerkvių. Populiariausios bazilikos; jos iš plytų arba iš akmenų ir plytų, dažniausiai didelės, išorėje be puošmenų, viduje gausiai išpuoštos freskomis; žymu graikų, Mažosios Azijos, Sirijos architektūros įtaka (Šv. Sofijos cerkvė Sofijoje, 6 amžius).
Pirmojoje Bulgarijos valstybėje klostėsi savita architektūra, kuriai turėjo įtakos antikinis paveldas ir bizantiškoji architektūra. Daugiausia statyta Pliskoje ir Preslave. Rūmai, cerkvės (Apvalioji cerkvė Preslave, 10 a.) pasižymėjo monumentalumu, apdailos ir dekoro įvairove.
Antrojoje Bulgarijos valstybėje prekybos, amatų klestėjimas skatino architektūros plėtotę. Kūrėsi įtvirtinti miestai (Tirnovo, Červenė), statytos pilys ir tvirtovės (Aseno), rūmai. Vyravo mažesni, bet puošnesni statiniai. Formų ir puošybos įvairove pasižymėjo Careveco kompleksas Tirnove: iš akmens sumūryti rūmai su kolonadomis, mozaikomis, freskomis. Statyta daug cerkvių (kryžiškojo kupolinio, bazilikinio plano); dekoratyvumo joms teikė juostuotas akmenų ir plytų, surištų kalkių skiediniu, mūras, plokščios arkinės nišos, įvairiaspalvės keraminės rozetės, geometriniai plytų ornamentai (Šv. Stepono, 10–11 a., Šv. Jono Neapšviestojo, 13–14 a., Kristaus Visavaldžio, 14 a., cerkvės Nesebere).
15–18 amžius
Osmanų valdymo laikotarpiu beveik neplėtota bulgariška architektūra, drausta didelių akmeninių cerkvių statyba. Dalis cerkvių perstatyta į mečetes (Keturiasdešimties šventųjų kankinių Tirnove, Šv. Jurgio, Šv. Sofijos, abi Sofijoje). Atokiose vietovėse statytos bulgarų cerkvės buvo žemos, vienanavės, paprastų formų. 15 a. pabaigoje–16 a. turkai pradėjo statyti mečetes (Biujuk mečetė Sofijoje, 15 a., Džuma – Plovdive, 17 a.), užvažiuojamuosius namus, pirtis, tiltus. 17 a. pagyvėjo ir bulgariška statyba; atstatytas Rilos vienuolynas, pastatytos kelios cerkvės Rytų Bulgarijoje (Kristaus Gimimo, Šv. Arkangelų, 17 a., abi Arbanasyje, prie Tirnovo, Švč. Dievo Motinos Bačkovo vienuolyne, 1604). Bulgarija buvo izoliuota nuo Vakarų Europos mene vyravusių stilių įtakos.
Bulgarų renesanso laikotarpiu palankios visuomeninės sąlygos lėmė sparčią architektūros plėtotę. Greta didžiųjų miestų (Sofijos, Plovdivo, Šumeno, Rusės, Vidino) iškilo amatininkų ir prekybininkų miestai (Gabrovas, Kotelas, Karlovas, Koprivštica, Panagiurištė). Jie netaisyklingo plano, su amatininkų apgyventomis gatvelėmis, sueinančiomis į pagrindinę gatvę, apstatytą dviaukščiais (Triavna) ar aukštesniais (Koprivštica) pastatais. Statyti prekybos namai, sargybos bokštai, akmeniniai tiltai; ypač išsiplėtė cerkvių statyba.
19–20 amžius
Nacionalinio I. Vazovo teatro rūmai Sofijoje (1907, architektai G. Helmeris, F. Felleris)
Švč. Dievo Motinos Užmigimo, arba Uspenijės, soboras Varnoje (1886, architektas P. Kupka)
Švenčiausiosios Trejybės cerkvė Svištove (1867, architektas N. Fičevas)
19 a. antroje pusėje statytos cerkvės monumentalios, su vienu ar keliais kupolais, kuriuos kartoja aukšta varpinė vakarinėje pusėje. Cerkvės su arkadomis, banguotais karnizais, vidinėmis ir išorinėmis kolonadomis; pagrindinis interjero akcentas – drožiniais puoštas kelių tarpsnių ikonostasas (Švč. Dievo Motinos cerkvė Rilos vienuolyne, 1834–60, meistras Pavelas, Šv. Konstantino ir šv. Elenos cerkvė Veliko Tirnove, 1873, architektas N. Fičevas). Statyti ir restauruoti vienuolynai (Rilos, Roženo, Trojano) su jaukiais vidiniais kiemais, apjuostais arkinėmis galerijomis. Žymiausi architektai: N. Fičevas, U. Genčo Kenevas (1828–90), U. Velio. Susiklostė gyvenamųjų namų tipai, kuriuos lėmė gamtinės sąlygos, statybos, buities tradicijos. Gyvenamieji namai dažniausia dviejų aukštų, su atvira, nuo 19 a. vidurio uždara, į kiemą išeinančia galerija antrajame aukšte; pastatams formų įvairovės teikė išsikišęs antrasis aukštas, erkeriai, po kelis sugrupuoti langai, išryškintas pagrindinis įėjimas, spalvingi fasadai (gyvenamieji namai Koprivšticoje, Plovdive, Kotele, Triavnoje).
Po 1878 architektūroje imta atsisakyti visko, kas primintų osmanų viešpatavimo laikus. Netaisyklingas miestų planas buvo keičiamas į geometrinį (Sofija, Stara Zagora, Svištovas, Varna, Silistra), statomi visuomeniniai pastatai (Nacionaliniai Susirinkimo rūmai, 1884, architektas K. Jovanovičius, Liaudies banko rūmai, 1895, architektas C. Majeris, abeji Sofijoje; mokesčių kontora Rusėje, 1900, architektas P. Brankas).
mineralinio vandens pirčių kompleksas Sofijoje (1911, architektas P. Momčilovas)
Projektavo daugiausia užsieniečiai, kurie ignoravo nacionalines tradicijas; vyravo eklektika, būdinga ir Vakarų Europos to meto architektūrai. 10 dešimtmetyje užsienyje studijas baigė pirmieji architektai bulgarai (J. Milanovas, P. Momčilovas, N. Lazarovas, P. Koičevas). Jie ėmėsi kurti nacionalinėmis tradicijomis grįstą architektūrą: mauzoliejus Plevene (1905, architektas P. Koičevas), Sinodo rūmai (1908), mineralinės vonios (1911 abiejų architektas P. Momčilovas) ir Aleksandro Neviškio cerkvė (1912, architektas A. Pomerancevas); visi Sofijoje. Pastatyta ir neoklasicistinių formų statinių (Nacionalinio I. Vazovo teatro rūmai Sofijoje, 1907, architektai G. Helmeris, F. Felleris).
Po 1910 idėja perkurti nacionalines tradicijas pradėjo blėsti. Nuo 3 dešimtmečio plito funkcionalizmas (Teisingumo ministerijos rūmai, 1937, architektas P. Zagorskis, banko rūmai, 1939, architektai I. Vasiliovas, D. Colovas, perstatyti Karo ministerijos rūmai, 1945; visi Sofijoje), racionalizmas (pašto pastatas Plovdive, 1938, architektas S. Ovčarovas).
Po 1944 imta sistemingai planuoti, statyti (Dimitrovgradas, Madanas, Rudozemas), rekonstruoti (Sofija, Plovdivas, Varna) miestus. 5 dešimtmetyje išryškėjo tendencija perkurti istorinius stilius (G. Dimitrovo mauzoliejus Sofijoje, 1949, architektai G. Ovčarovas, R. Ribalovas, 1999 susprogdintas, partijos namas, 1953, viešbutis Balkan 1957, centrinė universalinė parduotuvė, 1957; visi Sofijoje). 6 dešimtmečio antroje pusėje atsisakyta nekūrybiško nacionalinių formų taikymo, pompastiškumo, pereita prie paprastumo, funkcionalumo, laisvesnės erdvinės kompozicijos (gyvenamųjų namų kvartalai Sofijoje; kurortų kompleksai prie Varnos, 6 dešimtmetis, architektas G. Ganevas su kitais, ir Nesebero, 1958–59, architektas N. Nikolovas su kitais). Funkcionalumas, modernizmo tendencijos buvo būdingos 20 a. pabaigos Bulgarijos architektūrai.
Pasaulio paveldo vertybės
Trakų kapavietės Kazanleke (nuo 1979) ir Sveštario kaime (nuo 1985), uoloje iškirstos cerkvės Ivanove (13–14 a., nuo 1979), Bojano cerkvė (10–19 a., nuo 1979), Nesebero senamiestis (nuo 1983), Rilos vienuolynas (nuo 1983).
692
Bulgarijos kultūra
Bulgarijos konstitucinė santvarka
Bulgarijos partijos ir profsąjungos
Bulgarijos ginkluotosios pajėgos