bstas (archeologijoje), senovės gyvenamoji vieta ir pastatas.

Būsto tipas priklausė nuo gamtos sąlygų, socialinės struktūros ir kultūros tradicijų. Ankstyvojo paleolito žmonės dažniausiai gyveno kalnų urvuose ir olose. Paleolito ir mezolito būstas buvo palapinės tipo, apskrito arba ovalaus plano. Manoma, kad jie nesiskyrė nuo Šiaurės dabartinių gyventojų palapinių (Sibiro tautų čiumų), buvo aukšti, smailūs, kūgio formos, su anga viršuje dūmams išeiti, daromi iš suremtų karčių ir aptempti kailiais (kraštus apdėdavo akmenimis). Europos ir Azijos miškų zonoje apskrito plano būstus jau paleolite pradėta statyti iš įvairaus tankumo statmenų šulų, kurie būdavo išpinti šakomis ir apkrėsti moliu, su viduryje išgrįsta aikštele židiniui. Ahrensburgo stovykloje (Šlėzvigas‑Holšteinas) rasti dviejų sujungtų būstų pamatai.

Paleolito palapinės tipo būsto rekonstrukcija (Šlėzvigas-Holšteinas)

Neolito stulpinės konstrukcijos būsto rekonstrukcija (Achilėjas, Tesalija)

Po paskutinio ledynmečio pasaulio klimatui atšilus imta kurti sėslias gyvenvietes. Artimuosiuose Rytuose, Pietryčių ir Vidurio Europoje neolito gyvenamieji pastatai dažniausiai keturkampiai, kartais su akmeniniais pamatais (Sesklas, Tesalija), jų karkasai iš rąstų, sienos glaistytos moliu, stogai plokšti (Çatal Hüyükas, Turkija), arba pastatų konstrukcija stulpinė, jie šiek tiek įleisti į žemę, su dvišlaičiu stogu (Achilėjas, Tesalija); židiniai dažniausiai buvo įrengiami kieme. Azijos, Pietvakarių Europos, Šiaurės Afrikos, Šiaurės Amerikos kalnuotose vietovėse būstai dažniausiai buvo statomi pakopomis vieni virš kitų.

Rytų Europoje buvo paplitusios žeminės ir pusiau žeminės. Vidurio ir Vakarų Europoje (ir Lietuvoje) statyti būstai buvo keturkampiai (6–8 m ilgio, 4–6 m pločio), stulpinės konstrukcijos, su atviru židiniu prie angos (Tolkmicko gyvenvietė, Lenkija, Šventoji, Palanga). Sienos darytos iš pavienių arba dvigubų kuolų eilių. Tarpai užpildyti gulsčiomis kartimis ir šakomis, samanomis. Stogas keturšlaitis arba dvišlaitis, rėmėsi į pėdžių eilę statinio viduje. Stogo paklotas darytas iš eglių mauknų, dengtas nendrėmis arba velėna. Drėgnose vietovėse asla buvo dengiama pušų žieve.

Vėlyvojo neolito ilgojo, kelių patalpų būsto rekonstrukcija (Narkūnų piliakalnis)

Be keturkampių, iki bronzos amžiaus statyti ir ovalūs pėdinės konstrukcijos būstai (Samantonių stovyklavietė), jų sienos pintos žabais ir iš abiejų pusių apkrėstos moliu. Šiaudų ir mauknų stogą laikė būsto viduje į žemę įkastos dvi storos pėdžios, ant kurių pašelmenyje gulėjo permetinis rąstas gegnėms užkabinti. Vėliau apskrito ar ovalaus plano dažniausiai buvo tik kulto pastatai; jų liekanų randama piliakalniuose. Vėlyvajame neolite pradėta statyti ilgus, kelių patalpų būstus su giliau įleista asla ir dvigubų šulų eilių sienomis. Židiniai buvo įrengiami visose patalpose, dažniausiai duobėse. Tokių būstų (tik židiniai apdėti akmenimis) randama ir ankstyvuosiuose piliakalniuose. Šių pastatų sienos 20–30 cm storio (Aukštadvaris), jie dažnai sujungti į eilę ir šliejasi prie piliakalnio pylimo.

Paskutiniais amžiais pr. Kr. ir 1 tūkstantmečio pirmaisiais amžiais patalpos kampe iš akmenų pradėta mūryti primityvias krosnis (Kernavė). Pradėjus naudoti metalinius darbo įrankius (kirvį ir kaltą) pastatų konstrukcija tobulėjo, sudėtingesnis tapo ir būsto dalių apdorojimas, sienas pradėta ręsti iš gulstinių rąstų. Vėlyvaisiais viduriniais amžiais paplito sudėtingo plano patalpų pastatai.

gyvenamieji namai

pilis

darbazis

iglus

jaranga

jurta

maloka

vigvamas

1493

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką