C raidės šrifto pavyzdžiai
C, c lietuvių ir kitų kalbų abėcėlių, sudarytų lotynų ar kitokios abėcėlės pagrindu, raidė. Kilusi iš senovės graikų gamos (γ), o ši – iš finikiečių gimelio. Iš pradžių senovės romėnai c tarė kaip garsą [k] ir [g], vėliau – [k]. Daugelyje indoeuropiečių kalbų raidė c tariama įvairiai: dažniausiai prieš balsius a, o, u ir priebalsius – [k], prieš e, i anglų, prancūzų, portugalų ir kitose kalbose – [s], italų, rumunų – [tš], čekų, serbų, kroatų, lenkų, lietuvių ir kitose kalbose – visais atvejais [ts]. Lietuvių c raide žymimos dvi fonemos: minkštoji [c‘] ir kietoji [c]. Lietuvių kalboje raidės c ir h sudaro junginį ch, žymintį garsą [x], pasitaikantį nesenuose skoliniuose ir kai kuriuose jaustukuose.
C, c (1) 1 – finikiečių gimelis, 2 – senovės graikų gama, 3 – lotynų c
-C, c raidė; -c didžioji; -c mažoji