Carus Carl Gustav (Karlas Gustavas Kãrusas) 1789 01 03Leipcigas 1869 07 28Dresden, vokiečių tapytojas, meno filosofas, gydytojas, mokslininkas. Saksonijos krašto medicinos kolegijos garbės prezidentas (1865).
Išsilavinimas ir veikla
Carlo Gustavo Caruso portretas (aliejus, apie 1820, dailininkas Johannas Carlas Roessleris, Nacionalinis dailės, architektūros ir dizaino muziejus Osle)
1804–11 Leipcigo universitete studijavo gamtos mokslus, nuo 1806 – ir mediciną bei filosofiją; dailę studijavo Leipcigo piešimo akademijoje (dailės mokėsi ir privačiai – apie 1816 Dresdene pas C. D. Friedrichą). 1811 įgijo medicinos ir filosofijos mokslų daktaro laipsnius. Nuo 1812 dėstė Leipcigo ir kituose Vokietijos universitetuose; profesorius. Nuo 1809 dirbo gydytoju Šv. Jokūbo ligoninėje Leipcige. 1814 persikėlė į Dresdeną, dirbo Medicinos ir chirurgijos mokyklos bei Motinystės ligoninės direktoriumi, dėstė Karališkojoje medicinos ir chirurgijos akademijoje. 1827 tapo Saksonijos karaliaus asmeniniu gydytoju. Lankėsi Italijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir Škotijoje. Nuo 1862 mokslų akademijos Leopoldina (Kaiserlich Leopoldinisch Carolinische Deutsche Akademie der Naturforscher) Hallėje narys ir prezidentas; 1896 ši akademija įsteigė C. G. Caruso vardo apdovanojimą (teikiamas jauniesiems mokslininkams už svarbius mokslinius išradimus ir pasiekimus).
C. G. Carusas – vienas žymiausių ankstyvojo vokiečių romantizmo atstovų. Jo meninėje ir mokslinėje veikloje ryšku modifikuotos Šviečiamojo amžiaus idėjos, ypač jį paveikė pažintis su J. W. Goethe, t. p. F. W. J. Schellingo, J. L. Tiecko gamtos filosofija (vadinamoji natūrfilosofija); tapyboje atsispindi C. D. Friedricho, Ph. O. Runge’s kūrybos principai.
Kūryba
C. G. Caruso tapybos stilius išryškėjo apie 1820: paveiksluose nusistovėjo niūrokas koloritas, romumas ir statika, melancholiška religinių pajautų raiška, ypač įtaigiai perteikta saulėlydžio ir mėnesienos atmosfera (Akmens amžiaus pylimas 1820, Saulėlydis virš Dresdeno 1822). Būdinga tikslus piešinys, aiški kompozicija; gamtovaizdžio fone dažniausiai vaizduojamos kiek didesnės nei įprasta stafažinės žmonių figūros (Piligrimas ilsisi kalno viršūnėje 1818, Moteris balkone 1824, Kelionė barža per Elbę 1827), dažni gotikinių griuvėsių motyvai (Oybino vienuolyno griuvėsių gotikiniai langai 1828), išsiskiria poetiškos alegorinės kompozicijos (Alpių fantazija 1822, Goethe’s atminimui 1832). Nutapė simboliškų kompozicijų savo studijos interjero motyvais (Studija mėnulio šviesoje 1826; garsiame paveiksle Studijos langas, 1823–24, pavaizdavo langą, uždengtą nusuktu paveikslu).
C. G. Carus. Miškingos salos Baltijos jūroje prisiminimas / Ąžuolai prie jūros (aliejus, 1835, Naujųjų meistrų galerija Dresdene)
Veikalai
Parašė meno teorijos veikalų. Devyniuose laiškuose apie peizažo tapybą, parašytuose 1815–1824 (Neun Briefe über Landschaftsmalerei, geschrieben in den Jahren 1815–1824 1831), skirtuose įsivaizduojamam mokiniui, aiškinami peizažo žanro ypatumai, apibendrinami vokiečių peizažistų pasiekimai, akcentuojama mokslinio ir meninio tikrovės suvokimo sąveika, aukštinama meno terapinė funkcija, estetiniai idealai. Veikale Dvylika laiškų apie Žemės gyvenimą (Zwölf Briefe über das Erdleben 1841) pagrindžiama vadinamosios Žemės gyvenimo tapybos (vok. Erdleben‑Bildkunst) koncepcija, tvirtinama, kad peizažo tapyba gali vizualizuoti nematomus geologinius procesus, atskleisti jų įvairovę.
Parašė knygų: medicinos (Ginekologijos vadovėlis / Lehrbuch der Gynäkologie 1820, Fiziologinė sistema / Ein System der Physiologie 1838, kiti leidiniai), psichologijos (Psichė: Apie išplėstinį sielos vystymąsi / Psyche: Zur Entwicklungsgeschichte der Seele 1846), filosofijos (Gamta ir idėja, arba Tapsmas ir jo dėsnis / Natur und Idee; oder, Das Werdende und sein Gesetz 1861) ir kitų veikalų, kelionių aprašymų ir dienoraščių, t. p. atsiminimus. Mokslo veikalams sukūrė iliustracijų.
2648