Čèkijos istòrija
Ikivalstybiniai laikai ir viduriniai amžiai
Dabartinės Čekijos teritorija buvo apgyvendinta prieš 26 000 metų. Antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje čia įsikūrė lužitėnų kultūros gentys. 4 a. pr. Kr. atsikėlė keltai, 2–1 a. – jų gentis bojai, kurie davė kraštui Bohemijos vardą. 1 a. pr. Kr. pabaigoje regione apsigyveno germanai (markomanai, dabartinėje Moravijoje – kvadai). 5–6 a. į Moraviją atsikėlė avarai, į Bohemiją – slavai, daugiausia čekų gentys. 623–659 priklausė slaviškai vadinamajai Samo valstybei, 9 a. antroje pusėje–10 a. pradžioje – Moravijos didžiajai valstybei. Klostėsi feodaliniai santykiai, plito krikščionybė. 863 buvo atvykę misionieriai Kirilas ir Metodijus, tačiau bizantiškoji krikščionybė čia neįsigalėjo.
Vakaruose iškilo Pršemislų giminės valdoma Prahos (Čekijos) kunigaikštystė, kuri 895 atsiskyrė nuo Moravijos didžiosios valstybės (ją 907 nukariavo klajokliai vengrai). Pršemislai siekė suvienyti čekų žemes, orientavosi į vadinamuosius lotyniškuosius Vakarus – Bavariją, vėliau Šventąją Romos imperiją. Jų pastangomis šalyje iki 10 a. pabaigos įsitvirtino Katalikų Bažnyčia. 929 Vaclovas Šventasis (valdė 907–935) tapo Vokietijos karaliaus Henriko I lenininku, tačiau Čekija išlaikė vidaus savarankiškumą. Boleslovo II Pamaldžiojo (valdė 972–999) pastangomis 973 įkurta Prahos vyskupija, pavaldi Mainzo arkivyskupijai. 11 a. pradžioje Čekija pradėjo silpti dėl Pršemislų dinastinių kovų ir stiprėjančių kaimynių Vengrijos ir Lenkijos (ši 1003–04 buvo užėmusi visą Čekiją) veiksmų. 1019 prie Čekijos buvo prijungta Moravija. 1085 Šventosios Romos imperijos imperatorius suteikė Vratislavui II (valdė 1061–92) karaliaus titulą. 1198 Čekija tapo paveldima karalyste.
Vaclovas Šventasis (tempera, apie 1371, dailininkas Teodorikas; Prahos arkivyskupo Jano Očko voto fragmentas; Prahos nacionalinė galerija)
Nuo 13 a. jos įtaka vėl ėmė didėti, ypač 1212 jos karaliui tapus vienu iš 7 kurfiurstų, t. y. asmenų, renkančių Šventosios Romos imperijos imperatorių. Nuo 12 a. pabaigos Čekijos ūkio raida spartėjo: tobulėjo žemės ūkio padargai, buvo plėtojami amatai, kūrėsi miestai. Karaliai ir žemvaldžiai į savo valdas kvietė vokiečių valstiečius, amatininkus. Miestuose įsivyravo vokiečių patriciatas. Kilo Čekijos kultūra – pastatyta daug vienuolynų, bažnyčių, formavosi savitas gotikos stilius.
13 a. Čekija valdė Austriją, Štiriją, Karintiją ir Krainą, šias teritorijas prarado po Habsburgams 1278 pralaimėto Dürnkruto mūšio. Vaclovas II (valdė 1283–1305), užėmęs didžiąją dalį Lenkijos, 1300 buvo karūnuotas ir jos karaliumi (1335 Jonas Liuksemburgas atsisakė Lenkijos sosto, bet pasiliko Sileziją). 1300 įvykdyta pinigų reforma: įvestas sidabrinis grašis. 1310–1437 Čekiją valdė Liuksemburgų dinastija. Nuo 1310 pradėtas šaukti dvasininkų, didikų, riterių (bajorų), nuo 15 a. pradžios ir miestiečių atstovų seimas. 1344 įkurta Prahos arkivyskupija. Karoliui I (valdė Čekiją 1346–78) 1355 tapus Šventosios Romos imperijos imperatoriumi Karoliu IV padidėjo Čekijos politinė, kultūrinė ir ūkinė reikšmė. 1356 Aukso bulė sustiprino vadovaujančią Čekijos padėtį imperijoje, jos sostinė buvo perkelta į Prahą. Karolis IV skatino amatų (buvo kasamas sidabras, audžiama gelumbė ir kita), prekybos plėtrą, 1348 įkūrė Prahos universitetą.
15 a. pradžioje sustiprėję socialiniai bei nacionaliniai prieštaravimai turėjo įtakos judėjimo, siekiančio reformuoti Katalikų Bažnyčią, plitimui. Konstanco bažnytinio susirinkimo nutarimu 1415 sudeginus tautinių nuotaikų reiškėją, reformatorių kunigą, Prahos universiteto profesorių J. Husą kilo husitų judėjimas, kuris virto 1419–34 karais.
husitų mūšis su kryžiuočiais (15 a., Jenos kodekso miniatiūra)
Išsiskyrė dvi husitų kryptys: nuosaikioji, vadinamieji taurininkai, apsiribojantys Bažnyčios reformavimu, ir radikalioji, vadinamieji taboritai (telkėsi Táboro mieste), reikalaujantys ir socialinių reformų. Krikščioniškoji Europa husitus laikė eretikais. Šventosios Romos imperijos imperatoriaus ir popiežiaus prieš juos 1420–31 surengti 5 kryžiaus žygiai buvo kryžininkams nesėkmingi. Husitų judėjimą susilpnino taurininkų ir taboritų tarpusavio nesutarimai. 1434 taurininkai su imperatoriaus kariuomene ties Lipanais sumušė taboritus. Husitų judėjimas sustiprino Čekijos valstybinį savarankiškumą ir čekų nacionalinę savimonę, buvo reformuota Bažnyčia. 1458–71 valdė taurininkų vadas Jurgis Podebradietis, vėliau – Jogailaičiai (1471–1516 Vladislovas II, 1516–26 Liudvikas II).
Habsburgų valdymas
1526 karaliumi buvo išrinktas Ferdinandas I Habsburgas (Austrijos ir Vokietijos Habsburgų dinastija valdė Čekiją iki 1918). Rudolfas II (valdė 1576–1611) buvo paskutinis karalius, nuolat gyvenęs Prahoje.
Dėl stiprėjančio vokietinimo, religinių nesutarimų (Habsburgai rėmė Katalikų Bažnyčios kovą prieš protestantus – evangelikus liuteronus, evangelikus reformatus, čekų brolius ir kitus, 1556 pasikvietė jėzuitus) 1618 kilęs čekų protestantų ir Habsburgų konfliktas (Prahos defenestracija) virto 1618–48 Trisdešimties metų karu. 1620 11 08 čekų sukilėliai buvo sumušti Baltojo kalno mūšyje (prie Prahos). Čekija prarado politinę nepriklausomybę, Habsburgai paskelbti Čekijos sosto paveldėtojais, katalikybė pripažinta vienintele religija, visas švietimas pavestas jėzuitams. Vokiečių kalba tapo lygiateise su čekų kalba. Daug Čekijos didikų ir miestiečių emigravo, jų turtas buvo konfiskuotas. Sustiprėjo svetimšalių įtaka (17 a. viduryje jie valdė apie 1/2 visos Čekijos didikų nuosavybės). Ūkio nuosmukis, naujos prievolės 1680 paskatino valstiečių sukilimą. 1741–48 Čekija buvo įtraukta į Austrijos įpėdinystės karą, 1756–63 į Septynerių metų karą, prarado Sileziją. Valdant imperatorei Marijai Teresei (1740–80) ir jos sūnui Juozapui II (1765–90) krašte pradėta vykdyti reformas. 1749 faktiškai likviduotas Čekijos seimas. Po 1775 valstiečių sukilimo apribotas lažas, 1781 valstiečiams suteikta asmens laisvė, paskelbtas religinės tolerancijos ediktas. Nuo 18 a. pabaigos buvo sparčiai plėtojama šalies pramonė. Čekija garsėjo tekstilės, stiklo, porceliano gaminiais. Miestuose ėmė rastis nacionalinė buržuazija ir inteligentija.
18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje prasidėjus tautiniam atgimimui, kuris iš pradžių buvo panslavizmo pobūdžio, formavosi šiuolaikinė čekų tauta. Tautinę savimonę žadino čekų mokslo ir kultūros veikėjai J. Dobrovský, J. Jungmannas, F. Palacký ir kiti. Imta tobulinti čekų kalbą, rūpintis nacionaline kultūra, tautinių vertybių ieškota praeityje. Didelę reikšmę turėjo Nacionalinis muziejus (įkurtas 1818), švietėjiška Matice česká (Čekų motinėlė) organizacija (įkurta 1831), kuri rėmė čekiškų knygų leidybą, kitos kultūros institucijos.
Austrijos kariuomenė apšaudo Prahą, 1848 birželis (19 a. spalvota litografija)
19 a. 5 dešimtmetyje buvo iškelta ir politinių reikalavimų – pertvarkyti Austrijos imperiją į federaciją bei suteikti slavų tautoms autonomiją (austroslavizmas). Tautinio atgimimo šalininkams įtaką darė Prancūzijos revoliucija, 1848 revoliuciniai įvykiai Europoje. Nors Austrijos kariuomenė nuslopino Prahos sukilimą, 1848 buvo galutinai panaikinta baudžiava. Per 19 a. antros pusės pramoninę revoliuciją Čekija tapo labiausiai industriniu Vidurio Europos regionu (centrai Praha, Brno, Ostrava, Kladno ir kiti). Daugiau čekų įsitraukė į politinį gyvenimą, kūrėsi partijos. Svarbiausia – Čekijos nacionalinė partija (įkurta 1860) – 1877 suskilo į konservatyviuosius senačekius ir liberaliuosius (reikalaujančius reformų) jaunačekius. Bendras jų tikslas buvo atkurti čekų valstiečių teises ir pertvarkyti Austriją-Vengriją (nuo 1867) į Austriją-Vengriją-Čekiją.
Čekoslovakijos sudėtyje
Per Pirmąjį pasaulinį karą dauguma čekų rėmė Antantę, keitėsi jų politinė orientacija – pradėta reikalauti visiškos nepriklausomybės. Čekų lyderiai T. G. Masarykas, E. Benešas ir slovakas M. R. Štefánikas užsienyje siekė Antantės diplomatinės paramos. 1915 Ženevos konferencijoje T. G. Masarykas iškėlė naujos valstybės – Čekoslovakijos – sukūrimo idėją.
1914–18 formavosi du kovos dėl nepriklausomybės centrai: Čekijoje (1916 Prahoje įkurtas Čekoslovakų nacionalinis komitetas, kuriam nuo 1918 vadovavo K. Kramářas) ir užsienyje (1916 Paryžiuje įkurta Čekoslovakų nacionalinė taryba, vadovaujama T. G. Masaryko, E. Benešo ir M. Štefániko). 1917 suformuoti čekų legionai kariavo Antantės pusėje (Italijoje, Prancūzijoje, Rusijoje). Žlungant Austrijai-Vengrijai susidarė palankios sąlygos naujai valstybei susikurti. Remiantis 1918 05 Pittsburgho susitarimu dėl bendros čekų ir slovakų valstybės sukūrimo 1918 10 28 paskelbta apie naujos nepriklausomos Čekoslovakijos valstybės sukūrimą. Joje politiškai vyravo Čekija, kurios ir ekonominė plėtra buvo spartesnė už Slovakijos. Nacionaliniai prieštaravimai, kurie buvo Čekoslovakijos didžiausia vidaus problema, neišnyko ir komunistinio režimo metais (1948–89), skatino Slovakijos, kuri 1938–45 buvo atskirta nuo Čekijos, nuo 1969 formaliai turėjo autonomiją, separatizmą. Jis sustiprėjo, kai komunistinis režimas žlugo (plačiau apie šio laikotarpio Čekijos istoriją straipsnyje Čekoslovakija).
minia Prahoje paskelbus Čekoslovakijos valstybę (1918 10 28)
Čekijos Respublika
Čekoslovakijai pasidalijus į dvi valstybes 1993 01 01 susikūrė nepriklausoma Čekijos Respublika, netrukus pripažinta daugelio pasaulio valstybių. Paskutinis Čekoslovakijos prezidentas V. Havelas 1993 buvo išrinktas pirmuoju Čekijos prezidentu (perrinktas 1998 01), sudaryta Demokratinės piliečių partijos, krikščionių demokratų ir kitų centro dešiniųjų partijų vyriausybė (ministras pirmininkas V. Klausas). Siekta sukurti rinkos ekonomiką, vykdyta privatizacija. 1996 parlamento rinkimus vėl laimėjo centro dešiniosios partijos. 1996 oficialiai kreipėsi dėl priėmimo į Europos Sąjungą ir 2002 11 buvo pakviesta (narystė numatyta nuo 2004 05). Palaikė glaudžius santykius su Slovakija, Vengrija ir Lenkija (šios valstybės sudaro Vyšegrado grupę). 1997 12 V. Klausui atsistatydinus sudaryta Josefo Tošovskýʼo vadovaujama vyriausybė. 1998 pirmalaikius parlamento rinkimus laimėjo socialdemokratai, ministru pirmininku tapo Čekijos socialdemokratų partijos vadovas M. Zemanas. 1999 03 Čekija buvo priimta į NATO. Po 2002 rinkimų iki 2004 valdė socialdemokratų vadovaujama 4 partijų koalicija (ministras pirmininkas Vladimíras Špidla). 2003 02 Čekijos prezidentu išrinktas V. Klausas.
1644
Čekija nuo 2004
2004 05 01 Čekija tapo Europos Sąjungos, 2007 – visateise Schengeno erdvės nare. Valdė daugiausia socialdemokratų arba liberalkonservatorių vadovaujamos koalicinės vyriausybės (ministrai pirmininkai: 2004–05 Stanislavas Grossas, 2005–06 Jiřís Paroubekas, 2006–09 Mirekas Topolánekas, 2009–10 Janas Fischeris, 2010–13 Petras Nečas, 2013–14 Jiřís Rusnokas, 2014–17 Bohuslavas Sobotka). 2013 Čekijos prezidentu išrinktas Rusijai palankus socialdemokratas M. Zemanas (2018 perrinktas). Čekija (kaip ir Vengrija, Lenkija ir Slovakija) po 2015 Pabėgėlių krizės atmetė Vokietijos remtą Europos Sąjungos planą nustatyti privalomas migrantų priėmimo kvotas. 2017 parlamento rinkimus laimėjo populistinė centro partija ANO 2011 (29,64 % rinkėjų balsų, 78 mandatai iš 200); 2017 12 suformuota Andrejaus Babišo vadovaujama vienos partijos, 2018 06 – koalicinė (su socialdemokratais) mažumos vyriausybė. Pagrindiniai A. Babišo tarptautinės politikos postulatai – euroskepticizmas ir griežtas atsisakymas priimti migrantus. Nepaisant sparčios ūkio plėtros (2004–17 Čekijos BVP padidėjo 37 %, vienas mažiausių Europoje nedarbas, užsienio investicijos, naujos technologijos ir vadovavimo metodai) kai kurios politinės jėgos, pirmiausia Laisvės ir tiesioginės demokratijos partija (įkurta 2015) kelia Čekijos išstojimo iš Europos Sąjungos klausimą.
Jungtinių Tautų narė nuo 1993.
2271
Čekijos konstitucinė santvarka