centriškųjų pastatų planai: a – Augusto mauzoliejaus Romoje (pradėtas 28 m.), b – Šv. Petro bažnyčios Vienoje (pašventinta 1733, architektas J. L. von Hildebrandtas)
ceñtriškieji pastata, statiniai, kurių kompozicija pagrįsta dviaše arba daugiaaše simetrija. Apskritimo (rotonda), daugiakampio, kvadrato, trikampio, graikiškojo kryžiaus, elipsės, ovalo plano. Vidaus erdvę dažniausia dengia sferinis skliautas, viršuje – kūginis, piramidinis stogas arba kupolas. Seniausi centriškieji pastatai – neolito laikų būstai, kromlechai, Egipto piramidės. Antikinėje Graikijoje ir Romoje statyta centriškieji memorialiniai statiniai ir šventyklos (monopteriai), ankstyvosios krikščionybės laikais Bizantijoje, Armėnijoje, Gruzijoje – sakraliniai pastatai, viduriniais amžiais Vakarų Europos šalyse – bažnyčios, baptisterijos, mauzoliejai, Rytų šalyse – pagodos. Centriškieji pastatai buvo populiarūs ir Renesanso, baroko, klasicizmo laikotarpiais; dažnai statyti parkuose (altanos).
centriškojo pastato planas (raižinys iš leidinio Įvairūs architektūros, perspektyvos, grotesko ir antikos kūriniai pagal senovės romėnų skonį / Opere varie di architettura prospettive grotteschi antichità sul gusto degli antichi romani 1750, dailininkas G. Piranesi)
Lietuvoje
Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia Liškiavoje (1704–41)
Lietuvoje yra barokinių (bažnyčios – Pažaislio Kaune, 1667–82, Trinitorių Vilniuje, 1694–1717, Švenčiausiosios Trejybės Liškiavoje, 1704–41), klasicistinių (bažnyčios – Švenčiausiosios Trejybės Sudervėje, 1803–22, Šv. Antano Paduviečio Kalviuose, 1806; Turgelių mauzoliejinė koplyčia), istoristinių (Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, arba Įgulos, soboras Kaune, 1895, Švč. Mergelės Marijos Gimimo koplyčia Šiluvoje, 1912–24) ir medinių liaudiškųjų (kapinių koplyčios, varpinės) centiškųjų pastatų.
1577