charistkija (gr. charistikos – dosnus), nuosavybės teisės į vienuolyną forma. Gyvavo 9 a. pabaigoje–14 a. pradžioje Bizantijoje. Imperatoriai, patriarchai iki gyvos galvos (kartais dviem, trims kartoms) dovanodavo vienuolynų žemes pasauliečiams (retkarčiais ir dvasininkams) charistikarijams. Šie gaudavo visas pajamas, privalėjo išlaikyti vienuolius, rūpintis vienuolynų pastatais. Charistikija buvo smulkių vienuolynų, įsteigtų valstiečių arba kaimo bendruomenės, pajungimo feodalui forma. Ji stiprino stambiųjų feodalų ir silpnino centrinės valdžios galias. Kai kurie imperatoriai priešinosi charistikijos plitimui.
-charistikarijus; -charistikarijai
2271