chãrizma (gr. charisma – malonė, dovana), krikščionybėje – Šventosios Dvasios malonės dovanos. NT charizmomis vadinamas tarnavimas, mokymas, raginimas, šelpimas, vadovavimas, gailestingumo darbai (Rom 12, 6), išmintis, pažinimas, gydymas, stebuklingi darbai, pranašavimas, dvasių atpažinimo galia, maldos įvairiomis kalbomis, jų aiškinimas (1 Kor 12–14). Charizma suteikiama individualiam žmogui, bet skirta asmens (charizmininko) ir bendruomenės gėriui, tikėjimui stiprinti (Gal 3, 5). Ankstyvojoje krikščionybėje charizma buvo laikoma Šventosio Dvasios apreiškimo liudijimu. Viduriniais amžiais charizmos svarba sunyko, buvo kalbama apie moralines ir teologines (tikėjimą, meilę, viltį) dorybes. Nuo 20 a. pradžios charizmą ypač glosolaliją, gydymą, pranašavimą, pradėjo naudoti įvairūs protestantiški, vadinamieji charizminiai, judėjimai (sekmininkai). Katalikų Bažnyčioje charizminis sąjūdis prasidėjo po Vatikano II susirinkimo (1962–65) kaip Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje judėjimas.
663