Tilly Charles (Čarlzas Tlis) 1929 05 27Lombard (Ilinojaus valstija) 2008 04 29Niujorkas, Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas, politologas ir socialinis istorikas. Dr. (1958). Amerikos menų ir mokslų akademijos narys (1975).

Išsilavinimas ir veikla

1950 baigė Harvardo universitetą. 1958 įgijęs daktaro laipsnį dėstė Delavero, Harvardo, Toronto universitetuose, 1969–84 dėstė Mičigano universitete (istoriją ir sociologiją), 1984–96 – universitetinėje Naujojoje mokykloje Niujorke, 1996–2008 – Kolumbijos universitete.

Tyrimų sritys ir idėjos

Manė, kad sociologija turėtų siekti glaudesnio sociologijos ir istorijos mokslų bendradarbiavimo, atsisakyti determinizmo ir vilties, kad sociologijoje galima nustatyti dėsnius, panašius į tiksliųjų mokslų. Naudodamas istorinę analizę tyrinėjo urbanizaciją, valstybės atsiradimą, revoliucijas, socialinius judėjimus, socialinę kaitą ir nelygybę.

Kolektyvinio veiksmo sampratoje jungė K. Marxo (interesų), J. S. Millio (progų), M. Weberio (politinių organizacijų) teorijų elementus. Teigė, kad kolektyvinis veiksmas yra veikiau racionalus ir tikslingas (ypač organizacijos, o ne individo lygmeniu) nei emocionalus ir ekspresyvus. Kolektyvinis veiksmas yra ne tik institucinių pokyčių padarinys, bet ir tų pokyčių priežastis. Griežtai kritikavo É. Durkheimo socialinių pokyčių sampratą.

Teigė, kad valstybė atsiranda dėl karų ir konkurencijos. Anot Ch. Tilly, karas sukūrė valstybę, o valstybė sukūrė karą – pirmieji valstybės kūrėjai plėtojo valstybę kaip efektyvų įrankį gauti išteklių karams vykdyti ir tęsti. Kuo daugiau valdovai sugebėdavo pasisavinti išteklių, tuo daugiau galimybių būdavo jų valstybėms išlikti, būti konkurencingoms, turtėti ir plėstis.

Pasak Ch. Tilly, 1650–1850 liaudies protestai buvo vietinės reikšmės ir nesavarankiški, 1850–1980 dėl kapitalizmo ir valstybės stiprėjimo socialiniai protestai tampa nacionaliniais ir autonomiškais. Politiniai varžovai yra būtina, jei ne pakankama, priežastis revoliucinėms situacijoms kilti, iš šių situacijų atsirado modernios valstybės ir kapitalizmas.

Svarbiausi veikalai

Parašė daugiau kaip 50 knygų, svarbiausios: Nuo mobilizacijos iki revoliucijos (From Mobilization to Revolution 1978), Kai sociologija susiduria su istorija (As Sociology Meets History 1981), Konfliktuojanti Prancūzija (The Contentious French 1986), Prievarta, kapitalas ir Europos valstybės 990–1992 (Coercion, Capital, and European States, AD 990–1992 1992), Europos revoliucijos 1492–1992 (European Revolutions, 1492–1992 1993), Miestai ir Europos valstybių atsiradimas nuo 1000 iki 1800 (Cities and the Rise of States in Europe, A.D. 1000 to 1800 1994), Keliai iš praeities į ateitį (Roads from Past to Future 1997), Darbas kapitalizme (Work Under Capitalism, su Chrisu Tilly, 1998), Besitęsianti nelygybė (Durable Inequality 1998), Konflikto dinamika (Dynamics of Contention, su Dougu McAdamu ir Sidney Tarrow, 2001), Konfliktas ir demokratija Europoje 1650–2000 (Contention and Democracy in Europe, 1650–2000 2004), Socialiniai judėjimai 1768–2004 (Social Movements, 1768–2004 2004), Tapatybės, ribos ir socialiniai ryšiai (Identities, Boundaries, and Social Ties 2005), Kodėl? (Why? 2006), Demokratija (Democracy 2007), Pasitikėjimas ir kaltinimas (Credit and Blame 2008).

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką