chiaroscuro (it. chiaro – šviesus + scuro – tamsus), tapybos raiškos priemonė: formų modeliavimas šviesos ir šešėlių kontrastais, jų tonų laipsniavimu; šešėliavimas. Akademinėje tapyboje daikto apimtis modeliuojama trimis intensyvumo tonais: šviesiuoju (kartais su blyksniais), tarpiniu (pusšešėliu) ir tamsiuoju (šešėliu). Apimties įspūdis kuriamas apšviestas ir artimas vietas tapant šiltais, o tamsias ir tolesnes – šaltais atspalviais. Senovės Egipto tapyboje formos buvo menkai modeliuojamos. Chiaroscuro apraiškų buvo senovės Romos sienų tapyboje (Pompėja). Erdvės ir formos modeliavimas nebūdingas viduramžiams. Chiaroscuro teoriškai suformuluotas renesanso, išplėtotas baroko, klasicizmo ir naujausių laikų tapyboje. Chiaroscuro meistrai buvo Caravaggio (Italija), Rembrandtas (Olandija), G. de La Touras (Prancūzija) ir kiti.
Caravaggio. Dovydas ir Galijotas (aliejus, 1600, Prado muziejus Madride)
2972
šešėliavimas