chinoiserie (pranc. chinois – kiniškas), šinuazr, Tolimųjų Rytų, daugiausia kinų ir japonų, dailės ir architektūros stiliaus ir technikos imitavimas 17–18 a. Europos dailėje ir architektūroje. Europos dailėje taikyta Tolimųjų Rytų porceliano, lako, auksavimo technologija, kartota dirbinių (indų, baldų, audinių) forma ir dekoras.
širma iš chinoiserie motyvais puošto audinio (Briuselis, apie 1712)
Labiausiai sekta kinų ir japonų porcelianu (populiarūs Kinijos Mingų epochos dirbinių mėlyni motyvai baltame fone; Delfto fajansas, Meisseno porcelianas). Egzotiškais kinų buities ir rūmų vaizdais, peizažais puošti šilkiniai (18 a. Jouy manufaktūros Prancūzijoje) ir popieriniai sienų apmušalai, širmos, vėduoklės, skėčiai, gobelenai (Gobelinų, Beauvais, Aubussono manufaktūrų Prancūzijoje, Mortlake’o – Anglijoje). Buvo madingi kinų stiliaus kabinetai ir svetainės, arbatos paviljonai, pagodų pavidalo statiniai parkuose, rytietiškų formų rūmai (kiniški rūmai Oranienbaume, Rusija, 1762–68, architektas A. Rinaldi). Chinoiserie ypač išpopuliarėjo regentystės (18 a. 2–3 dešimtmetis) ir rokoko laikotarpiais. Chinoiserie terminas pradėtas vartoti 18 a. pradžioje.
chinoiserie arbatinukas (minkštasis porcelianas, emaliai, apie 1753, Worcesterio fabrikas, Anglija; Metropolitano meno muziejus Niujorke)
chinoiserie motyvais dekoruotas indas (fajansas, apie 1715–40, Delftas, Valstybinis muziejus Amsterdame)
2972