cklas (gr. kyklos – ratas, apsisukimas), muzikos žanras; muzikos kūrinys, sudarytas iš savarankiškų dalių (kūrinių), suvienytų bendros meninės idėjos. Ciklo dalių skaičius įvairus (gali būti daugiau nei 20). Dalys nedidelės apimties, užbaigtos formos. Sruktūra neapibrėžta.

Ciklai gali būti vokaliniai (ir su instrumentiniu pritarimu) ir instrumentiniai. Vokaliniai ciklai dažniausiai būna sudaryti iš solo dainų arba romansų (su fortepijono, instrumentinio ansamblio pritarimu). Tokių ciklų dalis gali sieti bendra poetinė idėja, siužetinė linija, dramaturgija (R. Schumanno Moters meilė ir gyvenimas, F. Schuberto Gražioji malūnininkė). Kai kurie ciklai sudaromi iš vokalinių kūrinių, sukurtų pagal to paties poeto tekstus (V. Laurušo Penki romansai, pagal Eduardo Mieželaičio žodžius). Instrumentinius ciklus sudaro miniatiūros (jas sieja bendras programinis sumanymas, gimininga tematika). Dažniausi fortepijoniniai ciklai. Visi instrumentiniai ciklai turi svarbią baigiamąją dalį – finalą. Ciklai atsirado 19 a. Vokietijoje ir Austrijoje ankstyvojo romantizmo kompozitorių kūryboje. Jie buvo kuriami ir 20 amžiuje. Vokalinių ciklų sukūrė lietuvių kompozitoriai B. Kutavičius, F. R. Bajoras, instrumentinių – T. Makačinas, V. Barkauskas.

Ciklus kartais sudaro dideli ciklinės formos kūriniai (operos, oratorijos ir kita). Tokie ciklai vadinami superciklais (R. Wagnerio tetralogija Nybelungo žiedas).

3051

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką