Člės istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Manoma, kad Čilės teritorijoje pirmieji žmonės apsigyveno dešimto tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje. Ispanų įsiveržimo išvakarėse čia gyvenančios aimarų, araukanų, diagitų ir kitos indėnų gentys, ypač Ugnies Žemės gyventojai (alakalufai ir kitos), vertėsi medžiokle, žvejyba, maisto rinkimu, Čilės teritorijos šiaurėje ir viduryje – ir žemdirbyste bei gyvulininkyste, amatais, prekyba. 15 a. viduryje krašto šiaurinę dalį iki Maulės upės nukariavo inkai.
Tuloro gyvenvietės (4 a. pr. Kr.–12 a.) Šiaurės Čilėje liekanos
1535–36 Čilės teritoriją užkariauti nesėkmingai mėgino ispanų konkistadorų rinktinė, vadovaujama D. de Almagro. 1540 pabaigoje į Čilės šiaurę įsiveržė ispanų valdžios privilegiją užkariauti ir kolonizuoti kraštą turinčio P. de Valdivijos konkistadorai (apie 150 karių). 1541 02 12 jie įkūrė Santjagą, 1544 – La Sereną (tapo jų atramos punktu Čilės šiaurėje), 1550 – Concepcióną. Iš pastarojo ispanai 1550 pradėjo užkariauti araukanų žemes, įkūrė gyvenviečių ir fortų. 1553 araukanai, vadovaujami Lautaro, sukilo, ispanus sumušė ir išvijo; P. de Valdivia pateko į nelaisvę ir buvo nužudytas. 16 a. 6–7 dešimtmetyje ispanai užvaldė didumą dabartinės Čilės teritorijos (t. p. šiaurės ir pietų araukanų – pitsunčių bei huilčių žemes), bet kõvos su vidurio araukanais (mapučinais) su pertraukomis truko dar apie 350 m.; kovota daugiausia ties Bío Bío upe – mapučių žemių šiaurine siena.
Kolonijinis laikotarpis
Nuo 16 a. vidurio Čilės teritorija buvo Ispanijos valda – priklausė Peru vicekaralystei. Nukariautoje Čilės dalyje kolonistai steigė didžiulius dvarus majoratus, kūrėsi turtingųjų savininkų sluoksnis. Buvo įvesta mitos darbo prievolė, vergovei beveik prilygstanti enkomjenda, plito skolinė vergovė. Ūkio plėtrą varžė Ispanijos valdžios draudimas gaminti metropolijos eksportuojamas prekes, prekiauti su kitomis šalimis (prekyba su metropolija ir kitomis kolonijomis vyko per Peru). Šie draudimai iš dalies panaikinti 1798, Čilei tapus geneneralkapitonija (1778). Iki 18 a. antros pusės didelės įtakos turėjo Katalikų Bažnyčia, ypač jėzuitų ordinas; 1767 čia jis buvo panaikintas, dvasininkų galia apribota. 1791 buvo panaikinta enkomjenda. Dėl administracinių permainų 18 a. antroje pusėje paspartėjo vidaus rinkos plėtra. Imta plėtoti apdirbamąją pramonę – steigti manufaktūras, statyti malūnus.
Dėl kolonijos neturtingumo ir sunkaus susisiekimo ispanų iš pradžių čia atsikėlė nedaug (16 a. pabaigoje jų buvo mažiau kaip 5000), mažai buvo įvežta ir juodaodžių vergų iš Afrikos. Dėl sunkių darbo sąlygų, dažnų epidemijų ir griežto susidorojimo su sukilėliais indėnų Čilėje mažėjo – 16 a. pradžioje jų buvo 1 mln., 19 a. pradžioje – apie 125 000. Būdingas pradėjusios formuotis čiliečių tautos bruožas – nuolat daugėjo ispaniškai kalbančių metisų, 19 a. pradžioje jie sudarė didžiausią gyventojų grupę. Tuo metu Čilėje gyveno apie 0,63 mln. žmonių: apie 300 000 metisų, apie 150 000 kreolų, apie 125 000 indėnų, apie 20 000 ispanų ir apie 15 000 juodaodžių vergų.
Čilės indėnai (apie 1885)
Kova dėl nepriklausomybės
Šiaurės Amerikos kolonijų išsivadavimas iš Didžiosios Britanijos valdžios ir Jungtinių Amerikos Valstijų įkūrimas, Prancūzijos revoliucija skatino čiliečių nepriklausomybės siekį. Jį sustiprino Ispanijos karai su Prancūzija (1793–95) ir Didžiąja Britanija (1796–1802, 1804–08) bei Portugalija (1801): sunkėjo Čilės ir kitų kolonijų ryšiai su metropolija, didėjo ūkio krizė.
J. de San Martìno armija per Andus žygiuoja į Chacabuco mūšį (aliejus, 20 a. pradžia, dailininkas Pedro Subercaseaux, Nacionalinis dailės muziejus Buenos Airėse)
Čilės kova dėl nepriklausomybės buvo Ispanijos kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karo (1810–26) dalis ir prasidėjo 1810 07 14 Santjage įvykus miesto gyventojų susirinkimui (cabildo abierta), kuris nutarė ispanų valdytoją pakeisti nacionaline vyriausybe (chunta; sudaryta 1810 09 18; ši diena – Čilės nacionalinė šventė). 1810–13 vyko taikūs pertvarkymai – buvo panaikinti prekybos draudimai, įsteigtas patriotų laikraštis, plėtojamas švietimas (įkurtas Nacionalinis institutas). 1811 sušauktas Nacionalinis Kongresas. Valstybės vadovu pasiskelbęs J. M. Carrera Verdugo (1812–14 prezidentas) pertvarkė kariuomenę, finansų sistemą. 1812 priimta pirmoji šalies konstitucija. 1813 pradžioje iš Peru įsiveržusi Ispanijos kariuomenė privertė Čilės nepriklausomybės šalininkų lyderius (J. M. Carrera Verdugo, B. O’Higginsas) bei Rancagua mūšyje (1814) sumuštos kariuomenės likučius trauktis į Argentiną; šalyje buvo atkurta senoji tvarka.
Antrasis nepriklausomybės karo etapas prasidėjo 1817 per Andus į Čilę įsiveržus Išvadavimo armijai, vadovaujamai B. O’Higginso ir Argentinos generolo J. de San Martìno. 1817 02 ispanai pralaimėjo Chacabuco mūšį ir buvo priversti pasitraukti iš Čilės. 1818 02 12 paskelbta Čilės nepriklausomybė, valstybės vadovu tapo B. O’Higginsas (1818–23).
Nepriklausomybės laikai
1822 įsigaliojo nauja konstitucija, 1823 panaikinta vergija. 19 a. 3 dešimtmetyje politinė padėtis buvo nestabili (pasikeitė net 30 vyriausybių). 1829 sudaryta kolegiali vyriausybė (chunta). Pagal 1833 konstituciją (galiojo iki 1891) Čilė tapo prezidentine respublika. Naująją politinę tvarką sustiprino sėkmingas 1836–39 karas su Bolivijos ir Peru konfederacija.
19 a. 4–7 dešimtmečio politinis stabilumas, stipri valdžia ir kariuomenė, įstatymų (Civilinis kodeksas, 1855) priėmimas skatino ūkio plėtrą. 19 a. antroje pusėje Kalifornijoje ir Australijoje atsivėrė imli rinka Čilės žemės ūkio produktams, ypač grūdams. 19 a. viduryje Čilėje radus vario ir sidabro telkinių pagrindine ūkio šaka tapo kasyba, šalis virto viena svarbiausių vario ir sidabro tiekėjų (daugiausia į Europos šalis). 19 a. viduryje buvo nutiesta naujų kelių, rekonstruoti uostai, pradėta tiesti geležinkelius, tobulėjo ryšiai. Ūkio plėtrą investicijomis parėmė užsienio, daugiausia Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), Prancūzijos, verslininkai. Prezidentas M. Monttas (1851–61) 1852 panaikino majoratą, 1853 – feodalinę dešimtinę, pradėjo kolonizuoti pietinę Čilės dalį.
Ūkio raida keitė turtingųjų sluoksnių sudėtį. Naujos jų grupės (kasyklų savininkai Čilės šiaurėje ir žemvaldžiai pietuose) siekė didinti savo politinę įtaką, o senieji žemvaldžiai – išsaugoti tradicines savo ir Katalikų Bažnyčios privilegijas, jie tapo konservatoriais; susikūrė nacionalistų (tautininkų) grupuotė, kuri kėlė valstybinės valdžios pirmenybę. Abiejų šių grupuočių dalys, nepatenkintos autoritarine prezidento M. Montto valdžia, susitelkė į Liberalų partiją. Prezidentas J. J. Pérezas (1861–71) remėsi konservatorių ir liberalų sąjunga (iširo 1872). Šalies ūkio padėtį pablogino dalyvavimas Pietų Amerikos valstybių kare su Ispanija (Ramiojo vandenyno karas, 1864–66).
Dėl didėjančios užsienio skolos ir importo silpnėjo Čilės finansai – prasidėjo peso devalvacija. Siekdama pagerinti mokėjimų balansą, Čilė pradėjo karą su Peru ir Bolivija (Ramiojo vandenyno karas; 1879–83). Prisijungusi kelias jų provincijas, kuriose buvo salietros telkinių, Čilė tapo beveik monopoline salietros tiekėja pasaulyje. 1881 sutartimi nustatyta Čilės siena su Argentina, 1885 Čilės vyriausybė užvaldė araukanų mapučių žemes (jas pradėta dalyti kareiviams ir imigrantams iš Europos) – iš esmės susiformavo dabartinės Čilės sienos (tai įteisino 1904 sutartis su Bolivija).
Prezidento J. M. Balmacedos Fernándezo (1886–91) vyriausybė siekė kontroliuoti salietros kasyklų pajamas, riboti užsienio kapitalo įtaką, suvalstybinti kasybos pramonę, transportą ir sustiprinti centrinės valdžios įtaką ūkiui bei pagerinti šalies finansinę padėtį. Tam priešinosi Čilės valdančiųjų sluoksnių didžiuma, kurią tenkino silpnesnė vykdomoji valdžia. Po trumpo pilietinio karo Čilė tapo parlamentine respublika.
1891–1973 (išskyrus 1927–31) Čilė iš kitų Lotynų Amerikos šalių išsiskyrė palyginti taikia raida: reguliariai vyko visuotiniai rinkimai, jų laimėtojai taikiai perimdavo valdžią. 19 a. pabaigoje stiprėjo vidurinių bei žemutinių visuomenės sluoksnių (t. p. ir darbininkų) reikšmė politiniam gyvenimui. Įkurtos jų interesus ginančios Demokratų (1887), Radikalų (1863), Socialistinė darbo (1912; 1922 pertvarkyta į Čilės komunistų partiją) ir Socialistų (1933) partijos. Ėmė mažėti Konservatorių ir Liberalų partijų įtaka.
prezidentas A. Alessandri Palma (Tacna, 1925 11 30)
Per Pirmąjį pasaulinį karą Čilė buvo neutrali, tačiau Didžioji Britanija, Vokietija ir JAV naudojosi jos uostais bei ekonominiais ištekliais (vario pramonėje įsitvirtino JAV kapitalas) – tai skatino Čilės ūkio plėtrą. Po karo sumažėjus salietros ir vario eksportui kilusi ūkio krizė ir infliacija sunkino vidurinių ir žemutinių sluoksnių padėtį. Prezidentu tapęs reformų šalininkas A. Alessandri Palma (1920–25) referendumu (1925) pakeitė šalies konstituciją (jos pagrindinės nuostatos galiojo iki 1973): Čilė vėl tapo prezidentine respublika, Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, priimta naujų socialines ir demokratines laisves plečiančių įstatymų. 1924–31 pasikeitė 21 vyriausybė; jų kaita atspindėjo naujojo politinio elito kovą dėl valdžios. Politines laisves ribojo karinė pulkininko C. Ibáñezo del Campo (1927–31) diktatūra. Jos laikais iš dalies buvo privatizuotos salietros kasyklos, skatinta pramonės plėtra, įvesti viešieji darbai. 1930 dėl pasaulinės ekonominės krizės krito salietros ir vario – pagrindinių eksporto produktų – paklausa ir kainos, sumažėjo importas ir šalies pramonės gamyba bei valstybės pajamos.
4 dešimtmečio pradžioje vėl prezidentu tapęs A. Alessandri Palma (1932–38) grąžino šalį į konstitucinės politinės raidos kelią, priėmė 8 val. darbo dienos, privalomojo socialinio draudimo, bankų kredito teikimo valstiečiams įstatymus.
Radikalų iškelti prezidentai P. Aguirre Cerda (1938–41) ir J. A. Ríosas Moralesas (1942–46) atstovavo viduriniams sluoksniams; valdė remdamiesi kairiąja koalicija (Radikalų, Socialistų ir Komunistų partijos, Čilės darbininkų konfederacija). P. Aguirre’s Cerdos iniciatyva 1939 įkurta Plėtros korporacija (Corporatión de Fomento de la Productión) rūpinosi pramonės plėtra, ypač vartojimo prekių gamyba, padėjo sumažinti importą ir šiek tiek pagerinti šalies finansinę padėtį.
Per Antrąjį pasaulinį karą (1939–45) Čilė iš pradžių buvo neutrali, 1943 nutraukė diplomatinius santykius su Vokietija, Italija, Japonija, 1945 formaliai paskelbė joms karą. Antrasis pasaulinis ir Korėjos (1950–53) karai paspartino Čilės ūkio plėtrą – padidėjo jos vario poreikis, pradėta naftos, dujų gavyba, plieno gamyba; sustiprėjo ūkiniai, finansiniai ir technologiniai ryšiai su JAV, daugelį ūkio šakų (kasybą, apdirbamąją pramonę) ėmė valdyti JAV bendrovės. Jų investicijos į Čilės ūkį (daugiausia į vario gavybos pramonę) 1945–52 padidėjo nuo 414 mln. iki 540 mln. JAV dolerių.
Daugėjo Čilės gyventojų: 1940 šalyje gyveno apie 5 mln. žmonių, o 1952 – 6,3 mln.; tuo laikotarpiu miestiečių padaugėjo nuo 52 % iki 60 %. Ūkio plėtra apytikriai atitiko gyventojų skaičiaus augimą, bet išliko didelė socialinė nelygybė.
Kairioji koalicija suiro 1946, pasitraukus iš jos Socialistų partijai. 1946 prezidento rinkimus laimėjo Radikalų partijos kandidatas G. Gonzálezas Videla. 1949 rinkimų teisė buvo suteikta moterims. Prezidentu tapęs buvęs diktatorius generolas C. Ibáñezas del Campo (1952–58) valdė remdamasis dešiniaisiais sluoksniais. Konservatorių ir Liberalų partijų koalicijos atstovas prezidentas J. Alessandri Rodríguezas (1958–64) plėtojo viešųjų darbų programą bedarbiams, siekė pagreitinti pramonės raidą ir taip sumažinti infliaciją (siekė 60–70 % kasmet). Uždrausta didinti darbo užmokestį. Prezidentui E. Frei Montalvai (1964–70; krikščionių demokratų atstovas) paskelbus vadinamąją čilizavimo programą vyriausybė pradėjo supirkinėti JAV savininkams priklausančių vario gavybos bendrovių akcijas (jų supirkdavo iki 51 %), įgyvendino agrarinę reformą – išpirkti iš dvarininkų nedirbamos žemės sklypai buvo atiduodami bežemiams ir mažažemiams.
Reformatoriška E. Frei Montalvos politika nesumažino infliacijos. Nestabili ūkio padėtis, didelis įvairių visuomenės sluoksnių narių pajamų skirtumas, politinė ir socialinė įtampa sudarė palankias sąlygas marksistinėms idėjoms plisti. 1965 šešios kairiosios partijos (tarp jų – Radikalų, Socialistų, Komunistų) sudarė Liaudies vienybės bloką. 1970 prezidentu išrinktas jo kandidatas socialistas S. Allende Gossensas pradėjo įgyvendinti vadinamąjį Čilės kelią į socializmą, ėmėsi radikalių socialinių ir ekonominių reformų (nacionalizavo gamtos išteklius, JAV priklausančią vario gavybos ir perdirbimo bendrovę, dideles pramonės ir prekybos įmones, bankus), pradėjo agrarinę reformą – dalį latifundijų žemių išdalijo valstiečiams, plėtė valstybinį ūkio sektorių, pertvarkė švietimo sistemą. Jo reformos iš pradžių sumažino nedarbą ir didelį gyventojų pajamų skirtumą, tačiau netrukus ėmė mažėti pramonės ir žemės ūkio produkcijos gamyba, sparčiai didėti infliacija.
prezidentas S. Allende Gossensas (1970)
Kairioji vyriausybė neturėjo nei Kongreso daugumos, nei turtingesniųjų gyventojų sluoksnių paramos, netrukus jai priešiški tapo ir viduriniai sluoksniai, kariuomenė. Ūkio nuosmukį padidino ir kairiųjų pažiūrų plitimą Lotynų Amerikoje sustabdyti siekiančių JAV, kurių bendrovės dėl Liaudies vienybės bloko politikos patyrė didelių nuostolių, pozicija: 1970–73 Čilė gavo tik 18 mln. JAV dolerių paskolų (1964–67 – 327 mln., 1968–70 – 156 milijonus). Tai sudarė prielaidas 1973 09 11 kariniam perversmui, kuriam vadovavo generolas A. Pinochetas Ugarte; S. Allende Gossensas žuvo, buvo įvesta karinė diktatūra: paleistas Nacionalinis Kongresas, sudaryta karinė chunta, paskelbta apsiausties (1978–86 nepaprastoji) padėtis, uždraustos Liaudies vienybės blokui priklausančios partijos, kitų partijų veikla sustabdyta (jos uždraustos 1977), panaikintos demokratinės laisvės ir teisės, buvo susidorojama su opozicija (karinės diktatūros metais nužudyta daugiau kaip 30 000 žm., apie 1 mln. emigravo).
Čilės karabinieriai apsupę La Monedos prezidento rūmus (Santjagas,1973 09 11)
Karinės chuntos vadovas generolas A. Pinochetas Ugarte (nuo 1974 – prezidentas) panaikino S. Allende’s Gossenso pertvarkymus. Reprivatizacija, griežtas darbininkų socialinio judėjimo slopinimas, JAV finansinė parama ilgainiui pritraukė į Čilę užsienio kapitalo, paspartino ūkio plėtrą. Santykinė Čilės vidaus padėties stabilizacija, karinės chuntos tarptautinis pasmerkimas dėl žmogaus teisių pažeidimų privertė ją 1980 paskelbti plebiscitą. Remiantis jo rezultatais buvo priimta konstitucija, kuri pereinamuoju į demokratiją laikotarpiu (1981–90) įteisino prezidento A. Pinocheto Ugarte’s valdžią. 1984 tarpininkaujant Vatikanui baigtas teritorinis ginčas su Argentina – Čilei atiteko 12 nedidelių salų Ugnies Žemės salyne. 1986 kairioji partizaninė organizacija Patriotinis Manuelio Rodriguezo frontas pasikėsino į A. Pinochetą Ugartę, todėl šalyje vėl paskelbta apsiausties padėtis, sugriežtinta cenzūra, buvo brutaliai susidorojama su opozicija.
Nors Čilės ūkis ir toliau sparčiai plėtojosi, žmogaus teisių pažeidimai, didelis nedarbas ir vis didėjanti užsienio skola stiprino gyventojų priešiškumą karinei valdžiai. Į opoziciją perėjo Bažnyčia. A. Pinochetas Ugarte 1987 legalizavo dešiniąsias partijas, tačiau, remiantis 1988 įvykusio plebiscito rezultatais, jo (prezidento) įgaliojimai dar 8 metams nebuvo pratęsti. Atsisakęs aukščiausio valdžios posto, jis pagal Čilės konstituciją iki gyvos galvos tapo senatoriumi. 1988 sudaryta 16 centro ir kairiųjų partijų koalicija – Demokratinių partijų sandora. Jos atstovai prezidentai P. Aylwinas Azócaras (1990–93), E. Frei Ruizas-Tagle (1994–99) vykdė demokratinių pertvarkymų, žmogaus teisių pažeidimų karinės diktatūros metais tyrimo, visuomenės vienijimo programas. Čilės ūkis ir toliau buvo plėtojamas remiantis laisvosios rinkos metodais. 1994 Čilė pasirašė 1967 Tlatelolco sutartį dėl branduolinių ginklų neplatinimo Lotynų Amerikoje.
1489
1412
Čilė 21 amžiuje
21 a. pradžioje Čilė tęsė sėkmingą demokratizacijos procesą (pradėtą 20 a. 9 dešimtmetyje) po buvusios A. Pinocheto Ugarteʼs karinės diktatūros. Prezidento institucijos dominuojamoje politinėje sistemoje rinkimai vyko skaidriai ir konkurencingai, valdžių kaita vyko taikiai. Čilės ekonominis augimas buvo vienas sparčiausių regione, mažėjo skurdas, sparčiai kilo bendras žmonių gyvenimo lygis.
R. Lagoso valdymas (2000–06). 2000 prezidentu išrinktas nuosaikus socialistas, Demokratinių partijų sandoros (Concertacion) kandidatas Ricardo Lagosas. Jo išrinkimas žymėjo reikšmingą lūžį Čilės demokratizacijos procese – R. Lagosas tapo pirmuoju socialistu prezidentu po 1973 perversmu nuversto S. Allende Gossenso. R. Lagosui valdant nuo žaliavų (ypač vario) eksporto priklausoma Čilės ekonomika sparčiai augo. Vykdytos socialinės atskirties ir skurdo mažinimo programos, plėtota šalies infrastruktūra. Visos kadencijos metu R. Lagosas išliko visuomenės itin palankiai vertinamu politiku.
prezidentė N. Bachelet
M. Bachelet pirmoji kadencija (2006–10). 2006 pirmąja Čilės prezidente moterimi tapo kita Demokratinių partijų sandoros bloko socialistė M. Bachelet. Jos valdymo pradžioje Čilėje vyko studentų ir kalnakasybos sektoriaus darbuotojų protestai prieš vyriausybės ekonominę ir švietimo politiką. 2006 mirus buvusiam diktatoriui A. Pinochetui Ugarteʼi, M. Bachelet administracija nepalaidojo jo kaip valstybės vadovo. Tai papiktino kariuomenės ir konservatyvių pažiūrų visuomenės sluoksnių atstovus. Kadencijos pradžioje sumažėjęs prezidentės populiarumas sugrįžo, kai pakilus pasaulinėms vario kainoms Čilės ekonomika, labai priklausoma nuo šio metalo eksporto, atsigavo. M. Bachelet tęsė R. Lagoso socialiai orientuotą politiką: įgyvendinta pensijų reforma, valstybės pinigais skatintas darbo vietų kūrimas, investuota į skurdo mažinimo programas, švietimo sistemos plėtrą.
Tarptautinėje politikoje M. Bachelet administracija gerino santykius su Kuba; 2006 pasirašyta reikšminga laisvosios prekybos sutartis su Kinija. 2008 trumpam eskalavosi ilgametė įtampa tarp Čilės ir gretimos Peru dėl ginčytinų teritorijų.
S. Piñeros pirmoji kadencija (2010–14). 2010 prezidentu tapo milijardierius verslininkas S. Piñera iš Nacionalinio atsinaujinimo partijos. Jis tapo pirmu per 20 m. dešiniajai politinei ideologijai atstovaujančiu Čilės prezidentu. Naujojo prezidento administracijos darbo pradžią žymėjo 2010 02 27 įvykęs didelis žemės drebėjimas (500 žm. žuvo, apie 1 mln. buvo priversti palikti namus). Naujajai vyriausybei teko atkurti suniokotą šalies infrastruktūrą. S. Piñeros populiarumas padidėjo 2010 po vyriausybės sėkmingai organizuotos ir žiniasklaidos plačiai nušviestos kalnakasių gelbėjimo iš įgriuvusios kasyklos operacijos. 2011 Čilėje atsinaujino masiniai studentų protestai, reikalaujantys švietimo sistemos reformų ir naujos konstitucijos. S. Piñeros valdymo metu Čilės ekonomika, nepaisant 2008 prasidėjusios pasaulinės finansų krizės, stabiliai augo. Plėtoti ekonominiai ryšiai su kaimyninėmis valstybėmis.
M. Bachelet antroji kadencija (2014–18). 2014 prezidente antrą kartą tapo M. Bachelet. Vykdyta Čilės visuomenėje aktuali ir kontraversiškai vertinama švietimo sistemos reforma. 2015–16 M. Bachelet aplinkoje kilo keletas korupcijos skandalų, kurie sukėlė didelį visuomenės nepasitenkinimą valdžia. 2016 smukus pasaulinėms vario kainoms sulėtėjo ekonomikos augimas.
S. Piñera antroji kadencija (2018–22). 2018 prezidentu antrą kartą tapo S. Piñera. Prezidento administracijai teko reaguoti į 2019–20 kilusius masinius protestus dėl socialinių ekonominių įtampų šalyje, kainų kilimo ir socialinės nelygybės. Ekonomiką nusmukdė 2020 prasidėjusi COVID‑19 pasaulinė pandemija. 2020 10 25 referendume čiliečiai pritarė parlamentinių partijų siūlymui parengti naują konstituciją, per 2021 04 rinkimus išrinktas 155 narių Konstitucinis konventas naujai konstitucijai parengti. G. Borico valdymas (nuo 2022). 2021 12 prezidento rinkimuose nugalėjo (prisiekė 2022 03) kairiųjų atstovas, buvęs studentų protestų organizatorius ir vadovas, Deputatų rūmų narys G. Boricas, tapęs jauniausiu kada nors išrinktu Čilės vadovu. G. Boricas sudarė pirmąją Čilės istorijoje moterų daugumos (14 iš 24 ministrų) vyriausybę. Dėl išaugusio nelegalių migrantų iš Peru ir Bolivijos skaičiaus G. Boricas pasiuntė į Čilės ir šių šalių pasienį karinius dalinius.
S. Piñeros spaudos konferencijoje Berlyne (2018 10 10)
21 a. pradžioje Čilė tapo viena labiausiai ekonomiškai klestinčių demokratinių Pietų Amerikos valstybių. Politinė šalies sistema veikė stabiliai, nors visuomenėje tęsėsi įtampos dėl istorinės atminties temų vertinant karinės diktatūros ir A. Pinocheto Ugarteʼs valdymo epochą. Vyko atsinaujinantys teismo procesai dėl 20 a. 7–8 dešimtmečiais kariuomenės vykdytų politinių oponentų žudymų ir žmogaus teisių pažeidimų. 21 a. pradžioje tradiciškai katalikiška Čilės visuomenė kultūriškai liberalizavosi: 2004 susituokusioms poroms leista skirtis; 2007 įteisinta kontracepcija; 2012 uždrausta diskriminacija dėl seksualinės orientacijos; 2021 12 prezidentas S. Piñera pasirašė tos pačios lyties asmenų santuoką įteisinantį įstatymą.
Čilė yra Jungtinių Tautų (nuo 1945), Amerikos valstybių organizacijos (nuo 1948) narė. 1991 08 28 ji pripažino Lietuvą (diplomatiniai santykiai nuo 1991 12).
3195
L: Historia de Chile Santiago 1991; S. Villalobos Chile y su historia Santiago 51996; J. Eyzaguirre Historia de las politicas instituciones y sociales de Chile Santiago 51997.