Člės literatūrà. Čilės literatūra kuriama ispanų kalba. 16 a. viduryje ispanų dvasininkų Cristóbalio de Molinos ir A. de Góngoros y Marmolejo parašytoje Čilės istorijoje (nuo kolonizacijos pradžios iki 1575) yra žinių apie šioje teritorijoje gyvenančių indėnų genčių papročius. Kolonijinio laikotarpio literatūra kurta sekant ispanų literatūros tradicijomis, joje, ypač iš pradžių, ryšku araukanų tautosakos motyvai. Vienas pirmųjų iškiliausių Lotynų Amerikos literatūros kūrinių – A. de Ercillos y Zuñigos epinė poema Araukanė (La Araucana 3 dalys 1569–89), kurioje vaizduojama indėnų kova su užkariautojais ispanais. P. de Oña (1571–1636) sukūrė poemą Sutramdytas araukanas (El Arauco domado 1596). 17 a. istorinių kūrinių parašė A. Ortizas de Ovalle (1601–52) ir kiti. Atsirado kreolų poezija, kurioje ryšku ispanų tautosakos bruožai. C. Henríquezas (1769–1824) parašė patriotinių ir satyrinių eilėraščių, dramų, publicistinių kūrinių, 1812 įkūrė pirmąjį Čilės laikraštį La Aurora de Chile. 1818 paskelbus nepriklausomybę pradėjo klostytis savarankiška nacionalinė Čilės literatūra. Jos pradininkas – A. Bello, kuris sukūrė klasicistinių patriotinių poemų. Romantinių eilėraščių parašė M. Marín del Solar (1804–66), prozos kūrinių – J. V. Lastarria (1817–88). Poetų J. J. Vallejo (1811–58), E. Lillo (1826–1900) kūryboje ryšku kostumbrizmo bruožai. 19 a. viduryje atsirado romano žanras; jo pradininkas – A. Blestas Gana, kuris sukūrė realistinių psichologinių regioninių romanų. 19 a. pabaigos–20 a. pirmos pusės prozoje vyravo vadinamojo kreolizmo krypties (kostumbrizmo atmaina) kūriniai, kuriems būdinga regioninė problematika, detalūs buities ir papročių vaizdai, mitiniai motyvai. Žymiausi šios krypties rašytojai – F. Gana (1867–1926), M. Latorre (1886–1955). Realizmo tradicijas plėtojo prozininkas D. Barrosas Grezas (1834–1904). L. Orrego Luco (1867–1949), B. Lillo, E. Barrioso, R. Maluendosas (1885–1963), F. Coloome (g. 1910), P. Prado prozai būdinga psichologiškumas, modernizmo bruožai. Miesto gyvenimą vaizdavo prozininkas J. Edwardsas Bello. Socialinės problematikos realistinės prozos kūrinių parašė J. Prieto, L. Durandas (1895–1955), M. Rojasas, J. S. Gonzálezas Vera (1897–1970), C. Droguettas. Modernizmo poezijoje pradininkai – M. Magallanesas Moure (1878–1924), C. Pezoa Vélizas (1879–1908) ir P. Prado. Poetų V. Huidobro, P. de Rokhos, S. Reyeso (1899–1970) kūrybai būdinga avangardizmo bruožai. G. Mistral sukūrė religinių ir meilės eilėraščių, pasižyminčių lyrizmu, subtilia jausmų raiška, P. Neruda – visuomeninių ir asmeninių motyvų poezijos. Siurrealistinių eilėraščių parašė H. Díazas Casanueva (1908–1992), A. de Undurraga. N. Parros kūryba pasižymi ekspresyvia poetika. 20 a. vidurio prozos kūriniuose vyravo neorealizmas – F. Alegría, J. Donoso, E. Lafourcade, J. Edwardsas, P. Délano (g. 1936), M. Wacquezas (1939–2000), A. Skármeta, A. Dorfmanas (g. 1942), ryšku magiškojo realizmo bruožai (I. Allende). Nuotykinio žanro prozos kūrinių parašė L. Yankasas (g. 1902), F. Coloane. Žymiausi dramaturgai: A. Acevedo Hernándezas (1886–1962), M. Latorre (1886–1955), A. Baeza Floresas (1914–1998), A. Sievekingas (1934–2020).
Vertimai į lietuvių kalbą
Lietuvių kalba išleista J. Prieto, F. Coloane’s, M. Rojaso, P. Nerudos, I. Allende’s kūrinių.
Čilės kultūra
2440