cinkas

cnkas (vok. Zink), kornètas, senovės muzikos instrumentas – lūpinis pučiamasis aerofonas. Būta dvejopos formos cinkų: tiesių arba šiek tiek lenktų. Vamzdis buvo dramblio kaulo, oda aptraukto medžio, kūgiškas, be platėjančių žiočių, su 6 atviromis skylutėmis viršutinėje bei 1 apatinėje dalyje ir taurelės pavidalo pūstuku (panašiu į trimito; įdedamu arba išdrožtu iš cinko vamzdžio).

Cinko garsaeilis chromatinis. Tembras aštrus, šaižokas, šiek tiek panašus į trimito aukšto registro tembrą. Buvo naudojamas nuo 11 a., ypač paplito 16–18 a. bažnytinėje ir pasaulietinėje muzikoje. Griežta diskantiniu, altiniu, tenoriniu ir bosiniu cinku. 16 a. pabaigoje Prancūzijoje atsiradęs bosinis cinkas serpentas iš visų cinkų orkestre naudotas ilgiausiai.

1042