čnšas (vok. Zins, lenk. czynsz < lot. census – turto įkainojimas, aprašas), feodalinių ir vėlesnių laikų Europoje žemės renta, baudžiauninkų ir laisvųjų žmonių (žemės naudotojų, arba laikytojų) mokama senjorui (vėliau – žemės savininkui) pinigais arba natūra. Jų santykiai buvo grindžiami činšo teise. Šalyse, kuriose nuo 16 a. stiprėjo baudžiava (į rytus nuo Elbės – Vokietijoje, Lenkijoje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir kitur), činšą daugiausia mokėjo baudžiauninkai.
Lietuvoje
Lietuvoje pirmosios žinios apie činšą (čyžę) yra iš 14 a. pirmos pusės. Činšas plito nuo 16 a. plėtojantis prekiniams piniginiams santykiams, žemvaldžiams siekiant gauti kuo daugiau pajamų. Pagal 1529 didžiojo kunigaikščio nuostatus, kai kuriems valstiečiams nustatytas vienos kapos lietuviškųjų grašių (tiek kainavo dvi karvės) metinis činšas. Per 16 a. antros pusės Valakų reformą panaikinus valstiečių žemės nuosavybės liekanas činšas galutinai virto pinigine duokle.
Činšo teise naudojosi miestelių gyventojai, činšas buvo renkamas iš malūnų, degtinės varyklų, alaus daryklų, smuklių (karčemų), keltų pajamų. Činšą mokėjo smulkieji bajorai, kurie gyveno stambiųjų žemvaldžių valdose. Činšo dydis priklausė nuo žemės ploto, atodirbio rentos dydžio, žemės kokybės, valstiečių ūkių pajėgumo bei našumo, gamtinių sąlygų.
Žemaitijoje, ne taip kaip kitose Lietuvos dalyse, buvo daugiau smulkiųjų žemės savininkų (bajorų), činšas buvo plačiau paplitęs įvairiuose socialiniuose sluoksniuose. Jau 17 a. pirmoje pusėje Žemaičių vyskupo valdose visai atsisakyta lažo bei palivarkinio ūkio (palivarkas) ir pereita prie činšo. Činšiniais tapo ir 1773 panaikinto jėzuitų ordino valstiečiai.
Lietuvoje 1861 naikinant baudžiavą susidarė činšininkų (valstiečių, pagal sutartis nuomojusių žemę) grupė; dalis jų, sudarę terminuotas sutartis, gavo teisę žemę išsipirkti. 1864–66 Užnemunėje, 1886 kituose Lietuvos kaimuose, 1926 ir miestuose bei miesteliuose nustojus galioti činšo teisei, nebeliko ir činšo.
Mažojoje Lietuvoje
Kitokia činšo raida buvo Mažojoje Lietuvoje. 18 a. pradžioje lietuviškiausiose Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskrityse činšą mokančių valstiečių tebuvo apie 6 %, o Prūsijos vokiškose apskrityse apie 40 %. Po didžiosios vokiečių kolonizacijos (1710–36) apsigyvenę vokiečių valstiečiai ilgą laiką temokėjo činšą, lažo nėjo. Lietuviai lažininkai 18 a. turėjo mokėti maždaug tokį pat činšą kaip vokiečiai činšininkai. 18 a. pabaigoje Prūsijos karaliui pradėjus domenus nuomoti ar pardavinėti bajorams bei junkeriams, absoliuti dauguma vokiškųjų apskričių valstiečių tapo činšininkais, o minėtų lietuviškųjų apskričių – tik apie 54 %. Po baudžiavos panaikinimo (1807) činšininkai vokiečiai, iš Prūsijos valdžios gavę įvairių privilegijų, greičiau ir geriau už lietuvininkus prisitaikė prie rinkos ūkio sąlygų. Mažojoje Lietuvoje (kaip ir visoje Prūsijoje) činšas panaikintas per Vokietijos 1848–49 revoliuciją.
415
2808
-čyžė