činšo teisė

čnšo téisė, valstiečio teisė naudotis feodalo žeme už piniginį arba piniginį ir natūrinį mokestį (činšas). Atsirado 12–14 a. Buvo paplitusi visoje Europoje (labiausiai Prancūzijoje; ten ji vadinosi cenzyva). Pagal činšo teisę, naudojimasis žeme yra paveldimas, prievolės – fiksuotos. Valstiečiai, naudojęsi žeme pagal činšo teisę, buvo vadinami činšininkais (Čekijoje, Abiejų Tautų Respublikoje, Vokietijoje), cenzitarijais (Prancūzijoje), cenzuarijais (Anglijoje). Činšo teisės plitimas reiškė feodalinių santykių nykimą. Žemę feodalai činšo teisės pagrindu išnuomodavo laisviesiems valstiečiams ir miestiečiams. Rytų Europoje šį procesą pristabdė vadinamoji antroji baudžiavos laida – palivarkinio ūkio kūrimas. Įsigalint kapitalistiniams santykiams ir privačiai žemės nuosavybei činšo teisė pradėjo nykti. Prancūzijoje ji išliko iki 1789–99 Prancūzijos revoliucijos, Vokietijoje buvo panaikinta per 1848–1849 revoliuciją.

Lietuvoje

Lietuvoje činšo teisė įsigalėjo 14–16 amžiuje. Jos plitimą stabdė baudžiava. Plačiau buvo praktikuojama gyvenvietėse (daugiausia miesteliuose), turinčiose Magdeburgo teisę. Užnemunės kaimuose panaikinta 1864, miestuose 1866. Likusios dalies kaimuose činšo teisė panaikinta 1886, miestuose ir miesteliuose – 1926. Činšiniai santykiai Lietuvoje galutinai panaikinti 1940.

1104

-cenzyva; -činšininkai; -činšas; -cenzitarijai; -cenzuarijai